Neliūdėk, liūte

Sapnuose pas Jeronimą #3

Jeronimo gyvenimo moto buvo: gyvenk taip, kad turėtum, ką papasakoti. Jeronimas ir vadovavosi šia logika. Jis kasdien kažką porindavo visiems (o gal viskam), bet kartu ir pats sau. Daiktai kambaryje ir taip žinojo visas Jeronimo istorijas. O gal net ir į ateitį. Ir kai Jeronimas tai suprato, metė tą moto lauk ir dabar gyvena su gyvenimo auto : turi pasamoningai žinoti, kas tu esi, į ateitį.


Jeronimas buvo klasikos gerbėjas. Kai ateidavo gūdi bemiegė naktis, jis, pritildęs radijo imtuvą, klausydavosi "Klasika" programos ir nerimąstingai nelaukdavo pabaigos. O kai nutildavo paskutinis, dažnai smuiko ar kontraboso, garsas, Jeronimas taip pat neramiai užmigdavo.
Bet tąkart "Klasika" programos radijas negaudė.
"Matyt karma kažkokia bloga" - spėliojo Jeronimas išjungdamas radiją.
Nagi trūko jam kažko, trūko postūmio į užmigimą, tai jis pasiėmęs gitarą grojo. Ir kažikaip gražiai jis grojo, kad net pradėjo jam ploti. Ploti sienos, langai, senukas..
"Senukas? - pašoko Jeronimas - Mat jį bala, jau nebėr. Girdėjau, kaip lazda nustuksėjo.." - atlyžo.
Bet ir nebuvo senuko. Tai kaimynai radijatoriais Jeronimui už triukšmą naktimis beldės.


Paukštis lesinėjo šermukšnius, iš kurių jo pilve dygo medžiai, o po to paukštis jau nebegalėjo paskrist, tai tūpinėjo tai šen, tai ten.Galiausiai nušoko ant žemės, išsižiojo giedoti, bet staiga plyšo pusiau, prasiveržus šermukšnio medžiui. Jeronimas priėjo prie medžio, apsikabino ir sugiedojo giesmę už paukštį. Jeronimas tada nuskabė porą šermukšnių, užsidėjo ant ausų ir pradėjo save linksminti, juokingai strykaliodamas. Po to pakabino šermukšnius atgal, nusilenkė ir paliko paukštį, virtusį šermukšniu, vieną.


Sienomis šokinėjo musė. Tokia akyla, ausyla, įkyri ir kartu tokia nepriklausoma. Bet Jeronimas sukūrė jos priklausomybę nuo savęs : jis uždarė musę į stiklainėlį nuo uogienės, maitino, girdė, šnekino, o musė, iš prigimties laisvas vabzdys, nei jam giedojo, kaip kad lakštingala negieda uždaryta, nei jam dėkojo. Pasimirė.


Jeronimo santykis su gamta ir gyvūnais milžiniškas. Jeronimo sapnuose, pagaliau, neapsieinama be kažkokio gyvuliško įvaizdžio ar gamtos realijų ir tai turi tam tikrą įtaką jo tikrajame pasaulyje.
Jeronimui gyvenime nebuvo visuotinių problemų. Jį daugiau kankino būties ir gamtos klausimai. Jis nežinojo, kad būtent jų ir nelemta jam išsiaiškint. Tačiau Jeronimui visai patikdavo skęsti mintyse, o ypač, jei jos sapnuose virsdavo baltais debesų kamuoliais. Na ir kas, kad atsikėlus sunku, mieguista ar, kažkaip šiaip, baisu? Jeronimas savo tikruoju gyvenimu laikė sapnus, o atsibudęs jautėsi lyg trumpam užmigęs, kaip kad mes naktimis.


Jeronimas buvo rytinis šlavėjas. Bent jau taip jis pats save vadindavo eidamas į darbą. Su šluota rankoje jis įsėsdavo į seną troleibusą, rytinį kaip ir jis, ir, skaitydamas kuo storesnę knygą, nesvarbu kokią, važiuodavo į tądien paskirtąją gatvę.
Rytinis šlavėjas su dideliu krepšiu ryto vėsoje atrodydavo baugiai. Ir pats Jeronimas kartais save baugindavo, tuščių vitrinų stikluose. Kai tik pažvelgdavo, rodydavos jam, kad jisai, tai ne jisai, o kažkoks niekis, kurio nėra. Jeronimas prabėgdavo tas gatveles, kurias pats vadindavo "Stiklinėmis". O tada atsipūtęs lėtai žingsniuodavo šaltu šaligatviu, vietomis stabteldamas grindinio plyšiuose pasilenkus paieškoti boružių.

Sapnuose pas Jeronimą #2

- Jeronimai, aš bijočiau karo. Aš bijau turbūt visko. Jeronimai, tu šiandien toks negyvas. O ką man daryt, jei aš tokia jau visąlaik? - šnibžda siena Jeronimui sapnuose.
- O kas bus, kai mes visi numirsim? - verkdamas klausia Jeronimas, mat vakare žiūrėjo graudų filmą.
- O kai mes numirsim...tada ir pažiūrėsim - atsakė toji.
Ir Jeronimui pasidarė taip liūdna. Taip liūdna ir nyku, kad net pabudo.


Jeronimas pasijuto savanaudis. Paskutinį kartą, nes suprato, kad visi tokie kartais esame ir pradėjo to nepaisyti ir galvoti, kad gal Dievas, kurį manė esant, irgi neima galvon.
Ir Jeronimas bandė būt savanaudžiu sienoms, bet kas jom toks jo būdas - niekis. Tada galiausiai pats prieš save. Ir tada Jeronimas pabudo, nes ant jo galvos nukrito lempa.
- Dieve, ačiū - šyptelėjo Jeronimas.


O kai laivai plauks pasroviui prieš srovę, tada viskas bus kitaip. O Jeronimas jau dabar kitoks, nes jo sapnai kitokie už jį patį. Jo sapnai - kitas gyvenimas, už save gyvena kitaip. Tai čia sienoje, tai veidrodyje ir vis negana Jeronimo sapnams naktų.
O kai laivai prieš vėją kels inkarus, o ne bures, tai Jeronimo sapnams ir dienos kitoniškumui bus negana.


Jeronimas sapnavo kiškį. Pilką kiškį, kuris nešiojosi lentelę su užrašu "Piškis". Jeronimas juokėsi juokėsi, tada plyšo kiškio lūpa ir jis nusiskandino su akmeniu po kaklu. Jeronimas supyko ant kiškio, bet pats ar bandė kada juoktis su suplyšusia lūpa?


Sapnuose ašaros kaip pupos rieda - atsiminė Jeronimas ir išsivirė pupų sriubos, kad nurytų tą kartėlį, kad nebeliktų pasauly ašarų, kaip pupų riedančių.

Sapnuose pas Jeronimą

Tas mažas mielas vunderikindas grojo gitara, fortepijonu, fleita, arfa, kontrabosu ir būgnais, bet sapnuose. To vaiko gal net nebuvo. Turbūt nebuvo. Jis atsirado iškart suaugęs. Bet savo prisiminimuose, o gal tik sapnuose, jis aprašydavo vaikystės nuotykius, kuriais niekas netikėjo.
Jis kartais prieidavo prie gatvės ir, užmerktomis akimis nematydamas nieko, bandydavo ją pereiti. Jis manydavo, kad jam visada pavyksta ir kad tik jis vienas pasauly taip gali, nes juk nei viena mašina net nepypteldavo, bet jis tik eidavo per savo kambarį ar tik sapnuose.

Tas mažas mano ir viso pasaulio vaikas. Vaiku nabuvęs, bet spėjęs sugalvoti, kokie jie turi būti. Ir tokiu tapęs, tokiu save prisimindavęs.
Ir jis sakydavo savo kambario sienoms, kad va jis, kai buvo dar visai vaikas, karstydavosi po medžius kaip tikra beždžionė, bet, tiesa sakant, taip jis darydavo vos prieš metus. Tame pačiame savo kambary. Vienas. Ir jis verkdavo, bet gal tik sapnuose, nes niekas juo netikėjo. Niekas jam neplojo, o jis taip mėgo plojimus. Juos tiek kartų girdėjo pro langą ar sapne, kai būdavo solistas simfoniniame orkestre. Bet sienos juk neploja niekada. Na, gal tik sapnuose.

Matai, Jeronimai, tai žmogus nebūtyje. Jo nėra namie, jis nėra čia kažkur. Jeronimai, jis pasirinko tave. Jūs tokie panašūs. Tu groji pianinu, gitara, būgnais, mėgsti arfas, fleitas ir kontrabosus ir klasika skamba tavo namuose kasnąkt. Tu gyveni vienas, viename kambaryje palėpėj, tu šnekiesi su savim, Jeronimai.

-Kaip tai?
-O va taip, mielas.

Vieną naktį Jeronimas sapnavo, kad nusilenkia, nes kažkas jam ploja. Jis grojo, o dabar žiūri i veidrodį. Mato kietą stiklą, o dabar jau skystą,
išpučia iš jo vazą ir pats jon merkiasi. Juokiasi, verkia, geria, paneria ir nuskęsta. O tada pabunda. Veidu į sieną ir eina tikrinti veidrodžio...
kurio neranda namie. Sienos atsispindi, pro pravirą langą pučia vėjas,
o ten, dešimčia aukštų žemiau, juokiasi nubėgantis veidrodis.
Kitą rytą, o gali būti, kad dar tą patį, Jeronimas sienoje susuko telefono numerį. Sienai ir paskambino.

-Alio, Jeronimai, čia tu? Taip..girdžiu, tu šnopuoji..Tai tu! Ko tyli?
-Kambarių tarnyba...-šnibžda Jeronimas.
-Tu ir esi mano kambarių tarnyba, mielas,- juokiasi anoji siena.

Jeronimas verkia. Jeronimas padeda ragelį. Pabunda. Pabunda. Dar keturissyk pabunda ir verkia. Virtuvėje. Vonioje be veidrodžio. Lovoje. Kieme. Sienose. Sąmonėje. Ir vis tame pačiame kambary skęsta savo skysčiuose.

Vakare Jeronimas užsidega žvakę. Ne, jam neatjungė elektros. Arbatos Jeronimui nebūta be žvakių. Jeronimas svarsto ar yra dievas. Bet atsakymus skandina arbata. Ar yra pragaras? Blogis? Tuštuma? Taip, viską Jeronimas šįvakar atranda žvakės vaške, kuris teka ant kilimo, kaip tikra dievybė. Jeronimas vienas baigia arbatą, vienas suplauna indus ir padeda į stalčių žvakę. Nusikrapšto nuo kilimo vašką ir formuoja, apvaizdos pagautas, nedidelį veidą. Pasideda po pagalve ir užsimerkia.
Jeronimas pabunda vakare. Po pagalve nieko nėra. Sienos aptaškytos vašku. Raudonu, žaliu, kyšo veidai ir vemia žaliąja arbata. Jeronimas merkiasi dar kartą. Atsisėda lovoje , prasitrina akis - viskas tvarkoje.
„Ir vėl ne ten pataikiau. Nebūtyje viskas kitaip“ - šypsosi Jeronimas. O sienose tuščia tuščia.

Ties trisdešimt pakilkime

Kadangi pamačiau, kad tai pirmas ir paskutinis mano 30 įrašas čia (ką galima būtų pasakyti ir apie kiekvieno įrašo numerį), tai nusprendžiau pakilti ties tuo 30 aukšyn į orą. Su ne bet kuo. Su oro balionų gausybe. O jų, pasirodo, visur pilna. Gero skrydžio !

Teneapleidžia naktinėjimai

Jau savaitė kaip mane apleido mano naktinis veiksnumo momentas, tačiau, pajutus poilsio dvasią, ji neskuba gaubti manęs ir nešaukia miego žinion.
Bet gerai pagalvojus nemigos naktys yra geras laikas. Naudingas ir produktyvus, pagal kiekvieno norus ir galimybes.
Mano produktyvumas auga kūryboje, grojime, skaityme ir įdomių atradimų skiltyje.
Naktis atsineša kažkiek kitokias mintis ir nuovoką. Nežinau, ar rytas protingesnis už vakarą (nors aišku naktis apskritai čia nėra minima. Priskirkime ją vakarui.), tačiau man gera tyliai naktį nuveikti kažką naudingo, nepaisant kitą dieną ilgėjančios miego trukmės ir mažėjančio naudingo dienos ploto.
Nes naktį uždegus stalinę lempą kažkaip keista sėdėti. Tada pavyzdžiui ateina įdomiausios mintys ir neatsakomiausi klausimai.
Tokie, kaip pavydžiui:

*kas lieka po mirties?
*kaip aš sugebu kalbėti su savimi mintyse ir netgi sau prieštarauti ir dvejintis?
*kas turėjo didžiausią įtaką mano charakterio formavimuisi?
*kas aš esu sau ir ne tik?
*kas pasikeistų, jei manęs nebūtų?
*kodėl aš čia vardinu klausimus skaitytojams incognito ir ką tai man duoda?

Na, tokie apsurdiški klausimai ir panašiai.

Ieškojau, gal kiek beprasmiškai, ką čia įdėjus iš seniau, nes kažkaip, atrodo, nebegaliu ko nors va dabar sukurt, kaip visad bandžiau. Ir radau tokį. Šiaip man rodos jis imponuoja tik man, nes nėra sietas su kažkuo konkrečiu, turbūt net su pačia savim nesiejau (gal daug kas mano, jog tai absurdas, bet..), bet man jame atsiveria vaizdai, kuriuos aš ir mačiau, kai rašiau, ar tik dar bandžiau kažką parašyt. Nežinau, man tikrai kažko jame yra. Čia ne šedevras ir net ne kažkas tokio neįtikėtinai išskirtinio, bet jaučiu aš šituos sakinius, nors tu ką. Galima perkeltine prasme sakyt, kad tai yra išjausto akimirkos vaizdo žodinė raiška.

"Po kėde sėdi šviesa, o lange tamsu....Aš prieinu greitomis, pasiimu knygą ir atsisėdusi ant grindų ją vartau, glostau, glaudžiu prie skruosto...padedu knygą ir atsigulu galvą padėjus prie lango...dar būna pavalgau, bet nedaug..ir taip sau guliu, gyvenu..neilgai, kol į langą pasibeldžia brėkštančio ryto kvapas."ambliukas, maža uodegytėtoj

Sugrojau šįvakar Bitlų.
Ir prisiminiau, kad čia norėjau parašyt, kodėl šitas metų laikas yra geras. Aišku tada dar nebuvo taip šalta.


Esant lauke tikrai neatrodo kad oras kažkoks kitoks, nei turėtų būt, tačiau tas momentas, kai tik tik išeini į lauką yra stebuklas. Aš visada rudenį vakare išeinu į lauką įkvėpdama ir turbūt tai yra geriausias rudeninis momentas per visą dieną.
Atgaiva paplūsta mano viduj ir taip gera, taip ramu. Jau kažkur jaučiasi žiema. Atrodo apčiuopi rankomis čia pat tvyrantį šaltuką ir atrodo, kad daugiau nieko pasauly čia ir nereikia. Tik tą akimirką, o tada jau ateina kitos mintys ir šalta.
Man rodos, kad jei daugelį dalykų mum būtų leista įvertinti vos akimirkai, požiūris būtų visai kitoks. Pavyzdžiui kaip įsivaizduotume bučinį, kuris dar visiškai visiškai nespėjus iki pačio galo lūpoms susiglausti pasibaigtų? Arba pavydžiui jei karštą dieną rankomis tik vieną kart nutekėtų šalto vandens srovė. O, kaip man patinka kaip galiu rankas lieti po šaltu vandeniu, bet jei tai truktų trumpai trumpai? Viskas dabar man būtų aišku, nes žinočiau koks tai smagumas ir norėčiau kartoti, kad ilgiau užtęsčiau, tačiau ar būtų taip pat, jei nežinočiau trukmės ar šiaip...
Kažkokios keistos mintys šįvakar. Ir bitlai turbūt šiek tiek prisidėjo. Bet pasvarstyti apie tai galima.
Šiandien tiek.

Šiandien - ruduo

Lauke gera. Lyg kažkur toli toli kažkas degintų šieną. Kvepia. Ruduo dabar taip kvepia, o kiemas toks tuščias ir šaltas, kad sakytumei jauties lyg kaime. Norėčiau dabar sėdėt vidury lauko. Taip gera. Jau jauti žiemą, bet dar netaip šalta. Kažkur toli toli dega šienas, kažkur kvepia Kalėdos, kažkur juoda, nyku, o pamiškėj kvepia sakais.
Išėjus lauke atrodo tik varnos taip arti. Kitko nesimato, o lieka ta nenusakoma būtis su savim.
Kaip gera. Daugiau, atrodo, nieko nereikia.
Nors vadovaujantis heperbole prie savęs gal dar ir kavos su obuolių pyragu ir grietinėle.

Amniamniam!

Kadangi pakankamai gerai save pažįstu, galima būtų vadinti „istorija be pabaigos“(ir be tęsinių)

Nes gera pabusti nuo vėjo ir pamatyti naują dieną. Koks pirmas vaizdas? Šiek tiek apdulkėjusios baltos lubos. Bet gera žiūrėti.

Ir kai pabundi, staiga supratau, tarsi persikeli į naują pasaulį. Vakar galvojau kiek ironiškai, naktį išviso negalvojau. Sapnavau kažką migloto ir keisto, nesusiejamo žodžiais ar kažko tokio esmingo, o gal tik taip atrodo man?
Bet aš niekada netikėjau sapnais. Nes nieko labai aiškaus ir nesapnuodavau. Jei ir būdavo koks rimtesnis, tai vis ne apie tai, kas man rūpi.
Todėl atejusi iš nakties pasaulio pakankamai apsidžiaugiu, aišku, jei tai nėra per ankstus metas.
Taigi atsikėliau. Diena kaip diena. Baltos lubos, virtuvė, arbata.
Turbūt labiausiai man joje patinka šnypščiantis virdulys. Toks oranžinis ir aprūkęs.
Nežinau, turėtų būt gera gyventi vienai, bet pastebiu kasryt, kad nėra kam įpilti arbatos ir pasakyt labas rytas kam nėra.
Šiandien laisva diena. Todėl tuščia tuščia kaip niekad, mažas tolimas paukštis skraido palangėj ir taip greitai sklendžia žemyn, jog iš apačios turbūt rodytųsi kaip pašautas. Atsidarau langą ir pažiūriu žemyn - visai ne. Jis nutūpė tiesiai ant šiukšlių dėžės. Rausiasi. Ai ne, ten senukas. Paukštis nuskridęs gi mat.
Šūkteliu senuką užeit, bet jis tik juokiasi. Garsiai garsiai ir sako „vaikel, kas do monai dedas? Ar tu šaipais iš manęs seno, ar aš jau numiriau?“
Pabūgau ir langą uždariau. Prisiglaudžiau prie sienos. Laukiu, kol nueis. O tas jo juokas. Toks kretiniškas ir tuščias. Na ir kas man pasidarė?
Slystu siena. Ranka siekia puodelio, bet paliečiu virdulį. Atitraukiu raustelėjusį ir suodiną delną. Atrodo niekis, bet skauda dėl senio.

Mačiau prieš porą dienų vieną žmogų. Gerai pasakyta - mačiau. Aš jį tik ir matau. Visada tik iš nugaros, tai ir šįkart. Buvo keista: kaip gali visada atsidurt kažkam už nugaros? Dviprasmiška padėtis. Norėčiau pamatyt veidą. Turbūt ten vyras. Nebūsiu nemaloniai nustebinta.. o ką gali šiais laikais žinot..

Taigi atsikeliu nuo grindų. Senio nėr - pati mačiau, nuėjo.
Jis nemalonus. Mačiau kaip dar spyrė katei. Gal jinai valgė kąnors ar ką... nežinau, tik žinau, kad čia ne vienas jis taip elgiasi. Bet ką man ta katė. Mačiau ir tiek. Sunku gal jam šiais laikais. Negi katei savo gyvybę dovanosi?
Negi verta palikti tai, ką turi, dėl to, ko nežinai ar kada turėsi. Pavyzdžiui ar verta atiduoti gyvybę, jei nežinai ką gausi po jos, jei išvis ką nors gausi.
Čia toks rytas. Melancholiškas rūkas ir besąmoniniai pasvarstymai.
Dar arbatos. Tiksliau, kas man? Pirmas arbatos.

Ištrauka

*****
O viskas prasidėjo matyt per vėlai. Bent jau taip pasirodė. Jai. Bet juk sakoma, kad viskas atsitinka tuomet, kai mažiausiai tikiesi. Na ji tikisi dar ir to, kad šis teiginys jos gyvenime pasiteisino pirmą ir paskutinį kartą. Vis dėlto, kaip buvo niekas nežino. Ir nors gyvenimas, kai kurių manymu, yra jau suplanuotas dalykas ( čia tieji, kurie tiki „ a la lemtimi“ ), bet jai šitokio siurprizo net pats likimas pakišti neturėtų tiek sumanumo ir techninių gabumų.

***
Kai eini gatve, matai besikeičiantį visuomenės vaizdą. Eina žmonės ir tu eini, o aplink vis zuja mašinos ir begioja pasimetę vaikai, o gal ir šunys. Ir tada norisi neiti gatve. Neiti ta pačia gatve, kaip ir visi papilkėję dėdės. Norisi neiti tuo pačiu gyvenimo taku, bet pasaulio nepakeisi kaip gatvės, pasukęs už kampo. Juda visi vienodai ir ten. Vienur kitur blyksi raudonas šviesaforas. Tik vienas klausimas: kodėl visi, kuriuos matau, dabar raudoni? Žmonės stumdo vieni kitus, nes bala žino kas juos verčia tikėti, kad draudžiama pavėluoti į darbą, o viršininkas („ a la svarbiausia asmenybė“) dažnai jame išvis nepasirodo. Todėl pasukusi už dar vieno kampo su įrėžtomis, iš senumo nusitrynusiomis grafiti raidėmis stebiu visą tą patį vaizdą.
***
Aš nakties žmogus. Aš išsiskleidžiu, kaip kvapas po virtuvę vištienos, kątik ištrauktos iš orkaitės. Tik naktį. Kaip pajuodęs tiuninguotas forsų automobiliukas naktimis baladojuos palei kaimynų langus, klausydamasi pačių stipriausių visame pasaulyje nakties bosų. Jie suvirpina plaukus ir blakstienas, o daugiau nejudina ir rytas ateina.

***
Kai atsiguli žolėje, girdi, kaip ošia jūra. Akis nuplauna sūrūs vabalai, o skruzdžių vėjas šiurena plaukus. Ir jei galėtum gulėt visą dieną pievoj, matyt pavirstum į besparnį laumžirgį. Atsikeltum ir grįžtum namo, visiems įtariai stebint kiekvieną tavo dūzgtelėjimą ar staigesnį judesį. Kiti gi net išdrįstų pereiti paskubomis į kitą gatvės pusę, pamynę visus žmogiškumo, moralės ir tolerancijos principus. Ko mokė tėvai. Papilkėję rimtuoliai vyrai dėtųsi nematą, kas darosi. Gal net apsimestų neva jiems jau reikia sukti. Dar mandgiai aplenktų. Bet jei susiliestumėte atsisukęs gali pamatyti jų pakankamai netolerantiškas minas ir, iš kišenės ištraukta balta nosinaitė, gracingais judesiais jau šalintų tavo tariamai paliktą AIDS bakteriją ant pilko, brangesnio už kitų (turbūt brangesnio. Ne. Tikrai brangesnio), palto.

Pradžia pradžiai

Nu ką..
Namie jau 3diena ir nėr ką veikt, kai neįskaitai tvarkymosi darbų..
Nuotaikos ne per geriausios ir nežinau kodėl. Net apsimest nebesinori, o kam? Tai va..atpratau nuo bendravimo su žmonėm. Dabar pagalvojau, kad visgi jei labai ilgai sėdėt namie, tai ir visai pasimirštų, o gal tokios dievo dovanos niekada neišblės?
"Lavinami organai lavėja, o nelavinami - nunyksta" Gal ir su bendravimu taip?
Aš kas vakarą vis prisimenu, ką man kitądien būtų šaunu nuveikt, bet atsikėlus 12 dienos tų planų jau man nebeprisiminti..

Taigi mano liga nėra labai itin pavojinga ar guldanti į lovą. Na, yra, bet aš sergu lengvesne forma. Ir ačiū dievui, nes mama minėjo apie skausmus , kuriuos reiktų malšinti nuskausminamaisiais. Laimės kūdykis. Aš galiu ramiai gyvent, bet aišku reikia susigyvent su nuolatiniu nemaloniu dirginimu.

Tai tiek apie ligas, bet ištiesų aš ne apie tai norėjau rašyti. Aš svarsčiau apie bendravimo įtaką mūsų gyvenime. Ir jos tobulinimą.
Pagrinde viskas, matyt, priklauso nuo mūsų pačių. O įgūdžiai čia, matyt, ir kaip su kalbų mokymusi : progresuoja su praktika.
Bet tarkim kaip žmogui susitvarkyti su praktika, jei teorijos nėra,o praktikuotis gana sunku ir apskritai juk pradėjimui reikia iš kažkur gauti pradžią.
Pradžia pradėti. Keistos šiandien mano mintys. Matyt, per ilgai būnant namuose kažkaip viskas nesidėlioja į savo vietas, juk kai gyveni įtemptesniu rimtu tie kažkur likę retoriniai klausimai ten kažkur ir lieka. Na ir tema...pradžia pradžiai.

Kodėl pavyzdžiui po tokių neįdomių temos dėstymų ateina visiška tuštuma?
Bet ištiesų susidūrimai su tokiais atrodo nereikšmingais klausimais... kažkodėl kilo mintis, kad šitie rašymai mane bukina. Kątik taip sugalvojau, tai ir daugiau nerašysiu, kol nesugalvosiu ko nors, kas ristųsi iš galvos savaime ir greitai. Kad mane stabdytų laikas arba valandos, kurios irgi yra laikas. Juk veiksmai dėliojasi laikui ir nuo jo priklauso, todėl kai keičiasi ypatybės, kaip antai dabar, kai aš turiu atrodytų daug laiko, aš pasiilgstu tų minučių, kurios irgi priklauso laikui, kai jos mane verčia skubiau dėstyti ir greičiau rašyti tai, ko nesugalvosi, tai, kas ir taip yra sugalvota mano prigimtyje. Užduoti tuos klausimus, kurie kažkada bus atsakyti. Gal nuomonės, gal požiūrio išsiskyrimo esmėje. Laiko tema aišku neišsemiama, bet kartotis irgi nėra pati puikiausia savybė.
Laikui dar neatėjo laikas.
O kai per ilgai užsisėdi ne laiko tėkmėje, o savyje, tai tada prasideda tokios mintys kaip antai pradžia pradžiai. Juk, prisipažystu, tikrai ši tema mane šiek tiek nubukino. Ir apskritai nebe mano rašymas be laiko. Aš šiandien pamiršau ką noriu pasakyti ir kaip, nes manau, kad reiktų viską atsukti į savo pusę ir savaip, o šiandien man neišeina. Net ne savo stilium. Kas žino, tai supras.
Ačiū už dėmesį. Tikiuosi dar ko nors nesubukinau. Kaip antai save su savo tema. Tai jaučiama ir ne paviršutiniškai.

Tuk tuk į medį tris kartus
Vis pabelsdavau aš

Hiperbolės ir savųjų išgyvenimų {neišsiplėčiant} analizė

"Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko"

Iš šalies atrodo nekalta, jokių užmojų neturinti ir tai atvirai parodanti dainos eilutė. Nežinau. Nežinau kame tiesa, bet man tikrai daug ko reikia. Pradedant materialiais, baigiant moraliniais dalykais.

{Būna gyvenime netikėtumų ir kažkokių sutapimų, kurie nežinia ar ką nors parodo, ar yra ženklas, bet tada susimąstai kaip čia yra..čia daugiau šių dienų išgyvenimas, ne pamąstymai. Bet visai tikrai neįtikėtinai čia viskas vyksta šiame pasauly. Ar ne?}

Žinau, kad ir visiems taip. Todėl nekeikime hiperbolės perdėtu optimizmu. Jo čia negausiai. Taigi o gal ši Hiperbolės daina sako gyvenimišką tiesą {?}, nes vėliau joje visgi įvardijami šiokie tokie norai. Po pirmos atrodo neįtikėtinos eilutės visgi seka labai žmogiškas žodis "nebent". O po jo šiokie tokie norai..Na, tokie atrodytų nekaltučiai : dangus, oj, suklydau..tik jo kraštelis {bet tiesą sakant, kad man tiek kas duotų, tai aš ir skraidyt kaip nors įsimanyčiau}, dar, reiškias, reikėtų ir vandenuko, ir pavalgyt, ir dar meilės, na, užtektų tik jos pėdsako..na, atrodytų visai nedaug, bet, jei jau tiek turėtumei, tai ko žmogus ir benorėtum, tai jau čia skaitos nenulis, neniekas...hm..tai vadinasi, "kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko" reiškias, kad turi viską ko tau reikia, todėl daugiau nieko nebenori. Čia toks optimalus variantas. Gal peršifravus išeitų laisvė, meilė ir gyvybei palaikyti būtiniausi dalykai. Daugiau nieko. O meilė, brangieji Hiperbolininkai {kurie yra gana šmaikštūs ir ironiški, nes jau jų pavadinimas pasako daug ką apie jų galimus dainų tekstus}, kartais brangiai kainuoja. Vadinasi Hiperbolė visus apšovė ir dainavo visai ne tai, ką jų pavadinimas byloja. Jiems, hiperbolistams, matai, nieko nereikia, tik to, ko žmogui tik ir reikia. Ironiška kiektais.
Tai vat. Apsilankiau dpoezijos sveitainėj ir prisipumpavau kažkokių naujų dainų. Klausysiu dabar, o tada užmigsiu ir jau žinau, ką galvosiu po visų dainų : kokis gėris ir kaip liūdnoka, o gal ir ne, o gal ir šiaip. Pavyzdžiui apsišausiu save kaip hiperbolė mane. Būsiu apšautoji iš visų pusių. Ne, neblogai.. gerai bus. Aš pagalvosiu, ką ryt čia apsvarstyti. Aišku aš jau greičiau užmigsiu, nei pradėsiu gliaudyk naujas galimas temas, o mintys užmiegant liks tos pačios : gėris, na, ir liūdnoka gana.. Ir nebespėsiu nė pagalvoti ar čia jau dabar apsišoviau. Pykšt!

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent nebent nebent....man kažko prireiktų:)

Pakalbėkime

Kažkaip atsidariau aš vat tokį puslapį lagaminas.blogspot.com ir pažiūrėjau, kad labai seniai tame lagamine kas nors naujo keliavo...

Tai ir sėdau sugalvoti, ką čia dabar įdėjus..kokius naujus savo potyrius ar mintis, galiausiai tiesiog pasvarstymus..
Ir kažkaip užkliuvau ties meno tema.
Užvakar buvau rusiškame filme "Kelionė su naminiais gyvūnais". Išties tokis labai įdomus filmas.
Kažkaip norėjosi žiūrėti dar, kaikurias vietas. Ir šypsotis buvo kur, ir nelabai šypsotis, žodžiu kažką paliko, nes taip ir daro geresni filmai.
O gerumą filmo, manau, patys žmonės ir nulemia.
Taip...filmo kokybė...
Kino kritikai vis vien įvertina tik savus ar tuos bendrus kriterijus, bet jie nežino kaip man tas filmas atsiliepia. Aišku kaip visada jie sugeba gana tiksliai paliesti jautrumo kanalėlį ir jį užpildyti reikiama ir jų autoritetą keliančia informacija.
Bet kiekvienas flmas kažką manyje paliko. Ir nekalbu jau čia apie laiko tarpą. Na ir kas, kad "Amelija iš Monmartro" lieka ilgam..gal "Vienas namuose" irgi turi savųjų pliusiukų. Aišku kasmetinis kalėdinis transliavimas tą santykį su meniniais filmais gerokai pakoreguoja.

Taigi kalbant čia apie filmus...jau nebepamenu kada žiūrėjau kokį nieko vertą filmą. Gal nebepapuola, bet snobo naktį tokių bereikšmių gal jau nebesutiksi, o kai dar beveik tradiciškai jis lieka pramiegotas, tai jau šviso nebėra ką ir sakyt..

O šiaip šiandien atsiverčiau pravdos puslapį ir pažiūrėjau keletą šauniai meniškų video, o tada gavau iš Mildos mano ir Linos lygiai taip pat pakankamai menišką video.
Kalbant apie video, tai man patinka visokios geros reklamos..o ir šiaip palyginus kadangi nedaug jų esų tokių geresnių mačius, tai daugiau ir nieko negaliu bepridurt.

Besibaigiant meninei sričiai (tiksliau pasakius mano mintinei sričiai), dar pridursiu, kad galiausiai nebepamenu per šiuos metus nevykusio filmo, knygos, koncerto, spektaklio, kuriu negausa, parodų (irgi), ar ko nors panašiai meniško.
Ir prisiminiau kątik ŠMC aplankymus. Ten visi geri buvo. Tik reikėjo pamatyt, ką parsinešt su savim atminty, nes juk visko nesusikrausi.
Tai tiek to meno.
Susikroviau per šiuos metus ohoho ir nesigailiu, kad mano galvoj dabar jau neliko vietos jokiem kvailai idiotiškiem dalykam, kokie būna...neminėsim.

Tai tiek to meno...

Lietaus rudeninis.

Nothing gonna stop me now. Can you?

Kažkaip tamsu. Turbūt dėl to, kad lyja. Nors lietus man visada patiko. O gal tik vasarą. Ir kai darosi šalta, tuščia, gali vadintis tyla. Tylomis.

*Groja Led Zeppelin "Fool in the rain"
Gana tikslus apibūdinimas tam, kurį stebiu dabar pro langą. Šlapias. Senukas. Ir jo lazdelė.
Bėga kažkas. Bet šiandien eidama namo nebėgau. O kam? Aiškų aiškiausiai mačiau, kaip šypsojosi pensininkų porelė po skėčiu. "Šitai mergaitei patinka lietus" - mąstė jie. O gal ir sakė. Aiškiai girdėjau. Ką, aš pamišus?

O iš tiesų visai ne. Man nepatiko tada lietus nors ir šypsojausi. Bet kodėl įprasta manyti, kad besišypsantis lietuje yra šiek tiek kvaištelėjęs? O gal greičiau įsimylėjęs?
Man visa tai netinka. Ne.
O man tinka nebent šlapia ranka.
Nespėjau įkišt į kišenę, kita gi, junginėjo muziką. Grojo Pieno Lazeriai.
Pieno...įdomu, o ir jų muzika keista. Tinka lietui. Arba pieno lietui.

Bet pinasi mintys. Ir arbatos jau reikalauja atšalusios ausys. O, kad kas taip apkabintų. Ir nesvarbu kas. Ateisi?

Dar visai neseniai, aišku važiuodama (juk važiuojant kyla tiek filosofija paremtų minčių), galvojau kaip laukiu ateities. Apskritai buvau pradėjus atvirauti į viso gyvenimo laukimą. Ir atsivėrė man akys, ir užtino kojos, nes...nusėdėjau.
Bet taip vat pamąsčius supratau, kad tikrai laukiu. Dar ateis. Ateis mano ateitis. O aš jai paklosiu lovą. Jinai pas mane nemiegos. Tik nakvos. Taip, toji ateitis.

Bet vėl grįžtant prie lietaus būtų įdomu tapti lietum. Lašo užtektų. Kritimas net mažame kiekyje nenusakomas. Noriu nukrist, o jie juk sudūžta į žolę. Kaip gera.. O po to garuoja ir skendžia su vėju, kyla į naują kritimą. Pasiekę pagreičiui įgauti reikalingą aukštį (taip apibūdinkim kondensaciją), jie krenta. Iš naujo. Ir tik pažemiui, tik tik kątik įgavę pagreitį atsimuša, bet skausmo nėra. Kam gi skaudėtų, jei vėl sklęstum į viršų? Vėl ir vėl.

*Edit Piaf "Padam Padam"
Uždeganti daina, o balsas..Balso tokio nesutiksi jau matyt. Aš vis mąsčiau nueit į filmą jos, bet, kaip žinia, tai ne man. Aš kalbu apie planų įvykdymą.

O keista tas, kad mano langas yra visai prie laiptų į visą 16-aukštį, tai čia būna eina žmonės. Ir žiūri man į langą. Jie nieko nemato, bet žiūri tiesiai man į akis. Aš būna nusišypsau, bet jų akys nieko nemato, tik mano langą. Kątik ėjo vyras. Kaip visad - akis į akį. Štai kaip aš susitinku su kaimynais, o jie matyt manęs nepažįsta. Aš nevaikštau po jų 10 aukšto langais. Gal kada aš nusileisiu pro juos visus 16 ir mano buvęs kambarys man šypsosis pro neperregimą mano langą.

*Coldplay "Yellow"
O pastebėjau, kad nuotaika keičiasi su daina, bet gal tik išore. Kažkodėl pagalvojau va dabar. O jei išore vadintume protą? Ar tai būtų esmė? Vidus yra kažkas daugiau nei siela, kai jauti kažką viduj. Juk taip, norisi, norisi dažnai taip sakyti. Viduj. Giliau. Už giliai. Siela? Yra ar ne? Bet vidus yra. Ne, ne siela, siela tai jau iš kitos operos. Tai va. Viduj niekas nepasikeitė. Tik išoriniuose smegenų pusrutuliuose, jei taip galima aptrumpinti visą esminį būvį.

Can I shine for you like a star? Can I? But that star is already extinct. This one too. Maybe me too?

Ar galioja man tas daiktas, kaip vadinamoji depresija?
Aš žinau, kad ne, bet vis vien negera.
Reikia atvirai džiaugtis, kad po to galėtum ramiai liūdėti. Niekada iš tiesų nemaniau, kad galima gyventi vien be liūdesio. Tik tikėjausi. O dabar, kai taip tamsu nenoriu prarasti tikėjimo, nors jis jau seniai prarastas. Liūdėti įprasta. Aišku aš, tiesą pasakius, labai retai liūdžiu, bet..beet..be...beat...

brr...
*vėl atėjo Pieno Lazeriai " Gali mane vadinti muzika"

Mano gėlė kambary pradėjo gausiai mesti lapus. O gaila. Jau didelė buvo ir pasirodo, kad viskas buvo gerai, kol užmiršdavau ją palaistyt..
Toks jau tas gyvenimas. Paneigia pats savo dėsnius ir pats kuria naujus. Skirtingą dieną, skirtingu metu, kitokius.
"<...>Tu nori pasakyt kažką,bet tavo intonacija labai retai pataiko į tonaciją<...>"

Išviso šitoj dainoj yra tam tikra nuotaika. Mano.
Todėl "gali mane vadinti muzika. Apkabinti naktį ir klausytis."

Sakiau, kad apkabintum, o tai man jau visai padam..

Ir teka, ir eina ir nebežinai žmogus, kaip tuos nervus malšint...

Nubėgo, nubėga, nubėgs

Sėdžiu namie. Jaučiu virusą nosy.. smagu ar ne? Seniai jau įbėgėjo rugsėjis...

Turiu parašius eilėraštį...dvi eilutes įsiminiau:

Baugu. Klykia rugiai

Greit rugpjūtis

Manau, rugsėjį rugiai dainuoja..

ir ne bet kaip, bet smagiai..ne bet kaip, o garsiai...tarytum klyktų tik ne taip skausmingai...vistiek nesmagu...

Kai rugiai uždainuoja, nežinai žmogus, kur ir besidėti...

čiaudau..keletas bacilų lieka rankoje... Kitos nukrenta ant stalo. Nubėga

O jos visai nieko...nematomos, nelenda..bent jau nedainuoja kaip kad rugiai...

kaip tie nevykėliai.. Nubėga..

Brukamas vėjavaikio balsas

Į tylą. Tyloj. Kaminuos daugiabučių

Byra. Ne šukės tai. Purvina.

Tykų arimuos laukimą stebėt

Šiandien būtina.

Vilniau brangus, mes esame Tavo baltosios sielos.

Nepakeičiamai liūdna. Kai viskas taip dažnai vyksta, ko atrodo neturėtų. Kai užklumpa iš netyčių ir nebežinai, kaip elgtis. Kai viskas suskyla. Ir visos išbandymų virtinės. Ir visos svajonės, planai, lūkesčiai. O kartu kažkas ateina. Bet nekompensuotinai. Tik šiaip. Turbūt tik periodiškai. Po truputį. Laikinybė.

Filosofiškai bandyčiau nagrinėti gyvenimo subtilybę ir staigius posūkius gyvenime.
Ar išmuša iš vėžių? Tam tikra prasme taip. Yra aspektų ir už, ir prieš. O Subtilybė. Galingas apibendrinimas. Galingas gi ir visas tas gal net vadinamas likimas.
Spingso visas stendas puikiausiai žybsančių klausimų. Tik tu jau nesijauti kaip lošėjas Las Vegase. Ir net ne kaip prasigėręs lošėjas Kazino Planet. Ir net net.

Ar nebūtų keista atsidurti staiga sumo imtynėse? Nebūtų keista. Stebėtoju atsidurti. Stebėtoju būtų įdomu. Veikėju - nebent lengviausioj kategorijoj, bet čia jau kita tema. Reikės kada pratęsti sumo ir kitų imtynių temas.


Bet vėlgi kyla klausimas. Ar išmuša? Ar ką nors keičia? Pakitimas yra gana neliečiamas dalykas, nes esminių pakitimų niekada nebūna gausa. Ir išviso viską kažkaip plauna laikas. Laikas, tėkmė, naujos alternatyvos. Tuomet juk pokyčio nebėra. Laikinas - taip, žinoma. Bet kadangi galima beveik viską skirstyti į porūšius, tai kitko nevardinsiu. Tik lieka viena - ilgalaikis pokytis stovintis tame pačiame taške ilgą laiką iki tam tikrų esminių klausimų iškilimo. Gana nesamoningai skaitosi visas reikalas. Samprata. Bet juk viskas itin subtilu, o subtilybė - galingas apibendrinimas.
O iki beprotybės tik du kampai ir Pieno gatvė.

O šiam pasauly yra nuostabių žmonių.

Diena kaip diena. Tik galva ir mintys gyvena savo naują gyvenimą. Savo naują dieną. Jos pažįsta viską iš naujo. Savaip. Šiandien pažino naują 18 troleibusą būtent grįžtant iš mokyklos. Šiandien pažino būtent mėtinę arbatą su naujovišku šokoladu, bet tik po sriubos. Viskas. Viskas nauja. Šiandien mano mintys pirmąkart susipažino su rugsėjo 6-osios giedru vakaru. Tai naujas jų draugas. Ir mane jos pažino. Aš su jom. Aš šypsausi iš savo kvailumo. Maniau jos mane atsimins. Jos lieka vienos naktimis, o aš tikėjausi, kad atsimins. Varge, kaip joms sunku. Jos tamsoj ir vienatvėj. Be manęs, be žiburio. Be mano šypsenos. Atpalaiduota ranka ir kojos, ir raumenys, ir lūpos. Užmerktos akys, miegas, jos rodosi sapnuose. Mintys. Jos vienos. Aš jas stebiu. Nesišypsau. Lūpos pravertos nebyliai tyso pašonėj. Ir miega. Ir miega, nejuda, neglosto rankos, nesikelia kūnas. Miega. Mintys, sapnai toli siūbuoja kaip vėjas. Kaip vėjas siūbuoja medžius už kalnelio. Ir žolę. O lūpos taip miega, kaip akys nėra dar miegoję.

M.. šiandien pirma kaipo jau ir mokslų diena. Bet nieko naujesnio. Gavau tik "Maderį" ir lietės knygą. "Puiki diena". Dar buvo du langai, pasikeitė mokytoja ir šiaip keista buvo vėl grįžti į kasdienybę.
Kažkaip trūksta gero oro. Išviso trūksta nuotaikos, miego, nžn..ramybės viduj.

Ne viena tamsi banga paplinta jūroj

Užkloja tamsios josios viena kitą

Kaip vaiką neša jūros smelį atimtą nuo kranto

Į gelmes.

Juoda naktis pasiverčia į juodą varną

Ir krenta

Krenta pamuštais sparnais

I smėlio krantą, ritasi per tamsią bangą

Į gelmes.

Pilkai banguota dangaus puri oazė

Nusvyra

Nusvyra vis žemiau

Žemiau už smėlio krantą

Žemiau tamsių bangų

Kur nieks juodų oazėje avių negano

Nusvyra

Į gelmes. Banguotas

Prisukamos keistos kopos

Tyvuliuoja

Nestojant bėga

Į tolį. Vis naujos krenta

Sudūžta prie pat jūrų smėlio

Ir jas kaip vaiką neša, atimtą nuo kranto,

Į gelmes.

---Juodąsias---

Patarimai kaip elgtis lifte:

• 1. Kai lifte be tavęs yra tik vienas žmogus - patapšnok jam per petį ir apsimesk, kad tai padarei ne tu.
• 2. Spaudyk lifto mygtukus ir staigiai atitrauk pirštus, apsimesdamas, kad trenkia elektra. Droviai nusišypsok ir bandyk vėl.
• 3. Pasisiūlyk paspausti aukšto mygtuką už kitus ir spausk visai ne tuos.
• 4. Laikyk koją tarp lifto durų, neleisdamas joms užsidaryti. Bendrakeleiviams aiškink, kad lauki draugo. Po kiek laiko leisk durims užsidaryti ir džiugiai tark:- “Sveikas Sauliau, kaip praėjo diena?”
• 5. Tarsi netyčia numesk ant lifto grindų rašiklį. Apsimesk, kad to net nepastebėjai. O kai kas nors mėgins tą rašiklį pakelti ir tau paduoti, garsiai sušuk:- “Jis mano!”
• 6. Atsinešk į liftą fotoaparatą ir bandyk visus esancius lifte fotografuoti. (Pageidautina su blykste.)
• 7. Pastatyk kampe lagaminą, o naujai įlipusių klausk, ar ir jie girdi lagamine kažką tiksint.
• 8. Staiga vieno iš bendrakeleivių garsiai paklausk:- “Ar tu tai pajutai?”
• 9. Labai arti prie ko nors stovėk, retkarčiais jį apuostydamas.
• 10. Kai durys užsidaro raminamu tonu tark:- “Nesijaudinkit, jos ir vėl atsidarys.”
• 11. Bendrakeleiviams aiškink, kad gali matyti jų aurą.
• 12. Staiga sušuk:- “Grupinis apsikabinimas” ir mėgink priversti visus važiuojančius apsikabinti.
• 13. Nutaisyk skausmingą veido išraišką ir visiems kartok:-“Užičiaupkite jūs visi, tiesiog užsičiaupkite.”
• 14. Truputėlį prasisek rankinę ir žiūrėdamas į vidų paklausk: -“Tau ten oro užtenka?”
• 15. Tykiai ramiai nejudėdamas stovėk kampe veidu į sieną.
• 16. Kuri laiką įtariai spoksok į vieną iš keleivių, o po to su siaubu tark:- “Tu irgi vienas iš jų”, ir lėtai kiek įmanoma atsitrauk nuo jo.
• 17. Atsinešk į liftą teatrinę ant rankos užmaunamą lėlę ir naudok ją pokalbiams su bendrakeleiviais.
• 18. Su stetoskopu rimta veido išraiška klausykis lifto sienų.
• 19. Kam nors spaudžiant aukšto mygtuką imituok sprogimo garsą.
• 20. Labai atvirai ir nuoširdžiai šypsokis vienam iš bendrakeleivių, o po to pusbalsiu tark:- “Aš su naujomis kojinėmis.”
• 21. Kreida apsibrėžk ratą aplink save ir paskelbk:- “Tai mano asmeninis plotas.”

***
Reikės išbandyt. chi

rugpjūčio mėnesio trisdešimta diena

Vasara į pabaigą, tai nusprendėm paminėt. Pirma nuėjom i vis dar nematytus Simpsonus. Labai kietas filmas. Spider Pig!! Kątik gavau sms nestabdyti užjaučiamo žodžio, nes liko tik 2 dienos iki rugsėjo. Tai pasišaipymas kažkoks. Mažiau reik galvot apie tuos mokslus. Man liko dar 3 dienos.
Taigi po superfilmo varėm į miestą. Tipo seniai nematytas žinot. O ir šiaip.. Tai vat.. sėdėjom netoli Katedros. Leido iš kažkur muzikos, tai labai fainai pakalbėjom, šiaip buvo keista prisimint jau gana senus laikus. Šita vasara viską nuplovė į praeitį. Gyvenu tik ja kolei kas... Tada kai pasidarė jau nebepakeliamai šalta nuėjom į Dramblius. Ten kaip visad žavinga pabūt. Išgėrėm pavakario matės "Prie Židinio" tik nežinau..kažko trūko...a taip! Židinio...chi

O šiaip keista bus grįžti. Ruduo neša savo maišą. Šaltą, lapų. Jo kepurė lapinė. Jis pats kažkoks lapas.. Kažkaip manau, kad vėlgi bent pusę metų bus šiek tiek nostalgiškai prisimenama vasara, o likusius planuojama nauja. Tik nereikia per daug apie mokslus.. šitie metai turbūt bus patys laisviausi iš to, kas liko... Taip...ruduo..gal ir nieko metų laikas iki pusės. O šiom dienom taip šalta..

Bet viena gerai - sostinės dienos!
Dabar groja A. Kaniava "Visas siūlais baltais". Kartojasi. Laukiam "Mokytojų" naujo sezono. Lankysim. Pavyzdingiau už pamokas. O gal..

Taigi taigis... šeštadienį minėsim 1 dieną. Su Mamuku, o kitądien su a...pamiršau...minčių audra berods..na tipo "Brainstorm". Geras savaitgalis žadasi.

Tuščia galvoj. Ir apskritai nieko nieko nesinori galvot. Baisu. Kaip čia pristabdžius laiką? Ką derėtų padaryt? Ai...
Kartais pagalvoju, kad nenoriu būt čia ir dabar. Iš vis nenoriu būt. {Čia jei ką, aš ne apie savižudybę}.. Šiaip...aš net nežinau kur dabar norėčiau būt. Greičiausiai plaukiot kokioj Malijorkoj arba kokioj...kakavoj. Sėdėt ant žolės, po medžiu, kur nešalta ir ramu. Viena, ne viena...gal su ponia Muzika. Nekalbėt. Gal gitara. Mintys. Nežinau ką dar pasiimčiau į posėdį. Akis. Šypseną. Gal sutiktų ir nuotaika eit, bet ji visada tokia užsiėmus. Tikra verslininkė.
Tikrai.. miegas jau laukia pravėręs vartelius. Čia. Čia pat moja. Su koja. Sukiojas. Nusisuka. Atisuka. Tipo eikš, sako. Tipo laukiu.
Jau atpratau nuo gyvenimo su internetu pašonėj. Kaime gi taip. Gal ir gerai, bet dabar norint kažką daugiau parašyti skauda akis, o galvoj taip tyliai pilna, kad net negera.
Jau dabar jaučiu lovos minkštimą. Su ranka glostau pagalvę. Va čia tai rar!
Ir taip juokinga dabar pasidarė. Ir išviso. Kam čia kas rūpi. Eisiu aš miegot. Pasiimsiu tik nuotaiką sau į pašonę. Negera. Negera išmesti liūdesį lauk, bet jis jau pabuvo pas mane...o papapaa liūdesį...greičiausiai per rudenį nespėsiu tavęs pasiilgt, nes tu - rudens rūbas. Rudens draugas. Tu pats ruduo, bet tik vėlyvas. Toks tuščias, nykus, vienas ir vienišas. Toks vienišas, kad stengiesi rast draugų, bet tu toks vienas, kad tavo draugai irgi vieniši. Jie vieniši tavo vienišumu. Jiems liūdna dėl vienišumo ir jau nebesvarbu kieno. Bet jis tavo. Vienas. Tu vienas liūdesį. Aš ne su tavim. Aš su tavo vienišumu. Tu neturi draugų liūdesį. Tavo vienišumas jų turi. Daugiau negu reikia. Ak, tas sukčius! Pasinaudojo tavim, bet tu miegok. Gali ant mano pagalvės. Turiu dvi. Palikt? Prie sienos. Ta, matai, patogesnė. Ir nebebūsi tu vienas. Ne... tik tavo vienišumas nebebus. Tu liksi toksai pats...
Labanaktis

Grįžus {+Šinsu ištrauka}

Kažkaip keista grįžti namo. O ypačiai kai taip netoli visai nelaukiami mokslai..metų laukiu, man rodos bus taip smagu, kaip niekad nebuvę, bet kartu ir nesinori sugrįžti į tą kasdienybę. Aš ją pakeisiu. Aš pasikeisiu. Aš pasitaisysiu ir daugiau susikoncentruosiu į laimingą dieną.

Sau sėdžiu ir mąstau, kad būtų keista gyventi visiškai atvirai, nebijoti savęs. Nebijoti.

Sau sėdžiu ir prisimenu neįtikėtinas naktis. Su mėnuliu. Su Lin. Su milžinišku mėnuliu! Juk Vilniuj visai netaip. Visų pirma keista matyti namus. Visai tokius pačius, grįžus iš kažkaip susigyvento kaimo. Keista, nes čia nesimato žvagždžių ir dangaus apskritai. Nėra obelų su labai skaniais obuoliukais. Čia naktį niekas keistai nešlama ir nejučiom tariamai nevaikšto po langais. Čia nėra balkono miegojimui, verandos irgi tam pačiam tikslui, čia neišeisi į lauką pagroti gitara ir išgerti arbatos. Žinoma, mieste gera, bet pasiilgau kaimo. Gal todėl, kad ten buvom beveik vienos ir galėjom tvarkytis savaip. Matyt. Bet labiausiai pasiilgau mėnulio. Ant drąsos. Ir juokingų pasivaikščiojimų. Dar visai smagu būdavo susitikti nedrąsius kaimiečius, susipažinti kviečiančius, gerai apgirtusius ir jau net pagyvenusius vyrus su moterimis, nugriuvusiomis šalimais ant pievos "pailsėti".

Keista šita vasara. Pažadėjom nepraleisti šių metų veltui. Juk vienuolikti. Ateity nusimato koncas, festas ir šiaip party Linelės gimšui paminėti. O dabar nesinori tik į mokslus. Nesigalvoja visai apie juos. Bet stengsiuos, kad jie užimtų kuo mažiau. Kaip gi kadais. Kaip gi dar prieš vasarą.
Visai įdomu pradėti tvarkytis gyvenimą ir jį pažinti. Suprasti, kad jau greit bus laikas suktis pačiam ir įdomu pamatyti, kad tiek gero turbūt tavęs laukia. Tik reik mokėt tuo naudotis.


" Šinsu paėmė skėtuką, batukus ir išbėgo į gyvenimą. Po skėčiu nelis, o batukai šiaip gražūs. Taip, Šinsu mokėjo džiaugtis savim ir gyvenimu. Žinoma buvo pakankamai patenkinta ir lietum. Kuris jos nemėgo. Nemėgo jos skėčio, tiksliau pasakius. Šinsu niekada nesidėdavo batų. Jai būdavo gera juos nešti rankoje. Geltonus. Geltonus ir su raišteliais. Ji pamiršdavo viską pasaulyje, kuomet sėdėdavo su batukais ant pievos arba lakstydavo keliu. Ji apskritai buvo viską pamiršusi. Ir šiek tiek pamišusi. Gal greičiausiai dėl batukų. Juk ir tie buvo ne šiaip sau. Tokie crazy kaip sakydavo ji. Taip, Šinsu. Vasaros vaikas. Taip, Šinsu su batukais. Rankoje. Su skečiu rankoje. Su gerumu. Gal irgi rankose, kad taip lengvai dalijo. Žodžiu Šinsu turėjo daug rankų. Kaip Buda gal. Kaip Buda. Šinsu niekada nematė Budos. Niekada ji net lietaus nematė. Šinsu nieko nematė. Ji tik jautė savo rankose visą pasaulį. Ir apkabinusi gerumu nešė jį pačioj garbingiausioj vietoj. Šalia batukų."

Nuo karščio jūrų arkliukai rasoja
Išmetę ant kranto inkarą smėlio
Raudonos jų uodegos žybsi po kojom
Odoj balti syvai sunkiasi gaiviai
Paplautas į krantą arkliukas ropoja
O probangiu kartais ir ritasi
Puikybėj, tarp irklų, prie smėlino inkaro
O ten debesynai jam šypsosi.

Naktis kvepia narcizais, jazminais arba kątik pražydusiomis tulpėmis, kaip kvepia naktinis Šeškinės gėlių turgus. Naktis alsuoja nupjautos žolės kvapu, o užvis geriausia, kai dvelkia nakvišomis, kai lietui prasidėjus ore tvyro vasarinis įkaitusio asfalto kvapas.

A...šiandien išvažiuoju į kaimą. again. ir šiaip gana ilgam, bet viena ten busiu gal tik kokia dieną ar dvi. nežinau ar tai gerai. turiu omeny, kad taip trumpai. kažkaip nieko smagaus nevyksta. niekur. tuščia, liūdna, nesinori, kad vasara pasibaigtų, todėl apie tai bandau negalvot, bet vis kažkas primena. išviso stengiuos būt kitokia. savim, nes taip mažai žmonių, kurie mane pažintų. palyginus, tai niekas. Traumos pažįsta, bet nežinau. o gal visai ir ne. keista, kai eini žmogus, pagalvoji, kas dabar apie tave ką mano ir lieka tuščia vieta. o gal..kažkur kažkaip... nežinau..matyt niekam kątik išsakytos mintys nesuprantamos (ne ta prasme, kad mąstai ką apie tave galvoja kiti). bet nusišnekėjimui ribų nėra. visai gal ir būtų įdomu čia pradėti filosofuoti kodėl pasaulyje tiek užsidariusių žmoniu, kokia to esmė, pasekmės ir panašiai, bet jei jau rašau čia savo a la dienoraštį, tai malonėjau susiprasti, kad filosofuoti galiu kada tik noriu,o dėstyti tik man suprantmas mintis, tik man suprantamais išsireiškimais taipogi. grįžus iš kaimo norėčiau pokyčio. visame kame, bet jau dabar spėjau nutuokti, kad jo nė nebus, nes jau nebūta kažin kiek laiko. na tiesa, kažkiek naujo atnešė ir šita vasara, bet lieka bet.bet.bee...beat..

Kad būčiau visokia aš tau

Žinai kaip būna...eini gatve ir stebi viską aplink. Čia mažas šuo tapsnoja miegančia gatve, čia seni namai, pilni kažko keisto ir tokio nežinomo. Atsisuki ir matai praeitas gatveles, matytus žmones..viskas taip sava... Tik baugu, kad taip ir liktum čia, jei tik likimo taip duota... Bet tu šypsokis. Ir juokis, kai juokias savi. Tu būk savo draugu, jei tavo draugai išvažiavo svetur - pas kitus. Tu šok, kaip dar niekas nešoko gražiai Ir klausyk, ką preivis sakys, sužavėtas grakščių judesių. Ir tu keiskis, nes keistis mus verčia gyvenimas. Jo pastūmėti mes žengiam pirmyn tarp klaidų, jas trypdami, pamindami, palik jas seniai užmirštas toli..atgal. Būk kartais truputį laimingas, kaip vaikas matydamas saulę, būk ramus, kaip krentantis sniegas, žiemai į žemę besileidžiant, nebūk blogas žmogus, nes tik jiems kažko vis trūksta iki tikrojo draugo bučinio, būk siaubingai patenkintas ir keisto jausmo pagautas... Nežinau...būk savim..būk visoks, nes visokių reikia, o geriausia, kai atstoji kažkam visą pasaulį...tartum man, kad būčiau visokia aš tau....

Afrikos Hamakuos

Afrikos Hamakuos
Aš sulaužysiu duotą pažadą
Daugiau nevalgyt, nekvėpuot ir nežiūrėti.

Ten supasi gražiausi vaisiai, kekėm noksta
-Imk ir vagyk - sako.

Ten supasi tamsieji. Žmonės.
Ir šviesios jų sielos.

Ten auga žali, jau prisirpę lapais
Medžiai. Į kuriuos taip gera
Užlipti ne vienai.


Afrikos Hamakuos
Kvepiantis vėjas supa
Baltą moterį.
Baltą drobę.
Baltus žiedus.
Po tamsiųjų kojom.

Ten supasi ištįsę baobabai
Ir džiunglėse šešėliai supas
Supas supas
Pusny rausvų rozečių ir mergaičių.

Bet blaškosi tik Afrikos Hamakuos
Baltutė moteris baobabų girios pakrašty
Ant aukšto žalio medžio
Į kurį užlipti gera
Ne vienai.

Pradžiai

Šį vakarą tylų, pradedu savo matyt niekuo neišsiskiriantį rašymą. Šalia visų išgyvenimų, probėgiais pastebėtų dalykų, minčių ir keistų atradimų, čia būtų smagu aprašyti ir savo kūrybą. Kartais norisi būti išklausytam ir gal net suprastam. Paprastam ir vienodam, o kartais visai į nieką nepanašiam. Supaprastėjusios mintys, seniai žinomi išsireiškimai tenenuvilia, o gal kas ir prajuokins.

Seniai seniai, kai dar visai buvo nedaug pasaulio, mano regėto, aš pradėjau savo rašinėjimus. Gal kažkaip keista ir neramu širdy, bet atsimenu savo pirmą eilėraštį, kuris keistai privertė mane susimąstyti, kad galgi vertėtų rašyti toliau. "O jau nesugrįši jaunyste gražioji, dangus jau nebus toks skaidrus. Ir vėlei tą seną trobelę palikus, eini sau tiesiu tuo keliu..." ir panašiai..jis buvo gana ilgokas ir toksai stiprus tame amžiuj, o rašymas apie praėjusią jaunystę, kurios dar nebuvau patyrus..vaikiškos mintys gana tiksliai atformavo senimo nostalgijas. Kame ir dangus niaukstos ir ruduo ateina, o po jo jau ir gyvenimo žiema, matyt.

Taigi dabar, būtent gyvendama savo jaunystės dienas, po giedru dangum, svajodama, matydama ir suprasdama dar ne tiek ir daug, noriu probėgom sau pačiai priminti kažkurias keistokos, kartais tokios liūdnos ir bevaisių svajų aplipdytos praeities dalis.

"Ten už girių toli...aš girdėjau kadais...mėlynuoja šalis, mėlyna kaip linai. Miega tavo žaislai, ten toli palikti ir kas buvo seniai ten begalo arti...kai vaidenasi toliuos, ko niekad nebus, tai šalis mėlynoji tau siunčia sapnus..."

Taigi taigis..visų pirma man yra gana keista nevertinti savęs. Gal ne tiek nevertinti, bet nuvertinti. Sėdi, pagalvoji: ir ko gi tu vertas esi šiam genijų, naujovių ir įdomybių pasauly? Ką gi tu gali parodyt apart savo paslėptos asmenybės ir išskirtinai slepiamo būdo? Tuomet atrodo, kad tu pasauly vienas ir vienišas, kažkiek linkęs į atsiskyrimą, gal net savižudybes, kurių niekada taip ir nebus. Iš to ir gimsta gana lėkštoki, pasiilgę žmonių žodžiai. Kartais net pačiam juk norisi save graudinti. O juk tai, taip sakant..juokinga. Gyveni žmogus gerai, juokies daug, turi draugų, palaikymą, paramą, supratimą, o kad kartais ne visos svajos pildosi ir sapnai atgulus, bet nemiegant nebus niekad tikri, visgi turi suprast. Ir žmogus, linkęs į užsidarymą, linkęs į save, į vieningą apmąstymų ir nemiegotų sapnų gyvenimo būdą turi būt labai atsargus, kad būtų. Kad išvis būtų pastebėtas. Kad pasistengtų likti savim. Likti paliestu ir gerai suprantamu. Mielu, pažįstamu, traukiančiu. Taigi visas kūrybos svajingumas prasideda žiūrint pro langą, žiūrint vienam, vienišam, laukiančiam per daug apsvajotų dienų.

***

Pabiro bangom jūrinės

Kopos svyra lyg beržinės

Neša kieto sūrio svaigų

Kvapą užjūrio mozaikos

Spingso vėliava burinė

Sukasi medaug puodynėj

Kapitonas, stato kopą

Ten - sekmadieninės ropės

Verkia vėjai palapinėj

Jų kasas šuva sumynė

Kyla bokštai ant krantinių

Kapitono pramanytų

Bet visus aplenkia tvaikas

Artinas juodasis saikas

Šlapią nosį pakabina

Ir tamsa ropes naikina.