Kadangi pakankamai gerai save pažįstu, galima būtų vadinti „istorija be pabaigos“(ir be tęsinių)

Nes gera pabusti nuo vėjo ir pamatyti naują dieną. Koks pirmas vaizdas? Šiek tiek apdulkėjusios baltos lubos. Bet gera žiūrėti.

Ir kai pabundi, staiga supratau, tarsi persikeli į naują pasaulį. Vakar galvojau kiek ironiškai, naktį išviso negalvojau. Sapnavau kažką migloto ir keisto, nesusiejamo žodžiais ar kažko tokio esmingo, o gal tik taip atrodo man?
Bet aš niekada netikėjau sapnais. Nes nieko labai aiškaus ir nesapnuodavau. Jei ir būdavo koks rimtesnis, tai vis ne apie tai, kas man rūpi.
Todėl atejusi iš nakties pasaulio pakankamai apsidžiaugiu, aišku, jei tai nėra per ankstus metas.
Taigi atsikėliau. Diena kaip diena. Baltos lubos, virtuvė, arbata.
Turbūt labiausiai man joje patinka šnypščiantis virdulys. Toks oranžinis ir aprūkęs.
Nežinau, turėtų būt gera gyventi vienai, bet pastebiu kasryt, kad nėra kam įpilti arbatos ir pasakyt labas rytas kam nėra.
Šiandien laisva diena. Todėl tuščia tuščia kaip niekad, mažas tolimas paukštis skraido palangėj ir taip greitai sklendžia žemyn, jog iš apačios turbūt rodytųsi kaip pašautas. Atsidarau langą ir pažiūriu žemyn - visai ne. Jis nutūpė tiesiai ant šiukšlių dėžės. Rausiasi. Ai ne, ten senukas. Paukštis nuskridęs gi mat.
Šūkteliu senuką užeit, bet jis tik juokiasi. Garsiai garsiai ir sako „vaikel, kas do monai dedas? Ar tu šaipais iš manęs seno, ar aš jau numiriau?“
Pabūgau ir langą uždariau. Prisiglaudžiau prie sienos. Laukiu, kol nueis. O tas jo juokas. Toks kretiniškas ir tuščias. Na ir kas man pasidarė?
Slystu siena. Ranka siekia puodelio, bet paliečiu virdulį. Atitraukiu raustelėjusį ir suodiną delną. Atrodo niekis, bet skauda dėl senio.

Mačiau prieš porą dienų vieną žmogų. Gerai pasakyta - mačiau. Aš jį tik ir matau. Visada tik iš nugaros, tai ir šįkart. Buvo keista: kaip gali visada atsidurt kažkam už nugaros? Dviprasmiška padėtis. Norėčiau pamatyt veidą. Turbūt ten vyras. Nebūsiu nemaloniai nustebinta.. o ką gali šiais laikais žinot..

Taigi atsikeliu nuo grindų. Senio nėr - pati mačiau, nuėjo.
Jis nemalonus. Mačiau kaip dar spyrė katei. Gal jinai valgė kąnors ar ką... nežinau, tik žinau, kad čia ne vienas jis taip elgiasi. Bet ką man ta katė. Mačiau ir tiek. Sunku gal jam šiais laikais. Negi katei savo gyvybę dovanosi?
Negi verta palikti tai, ką turi, dėl to, ko nežinai ar kada turėsi. Pavyzdžiui ar verta atiduoti gyvybę, jei nežinai ką gausi po jos, jei išvis ką nors gausi.
Čia toks rytas. Melancholiškas rūkas ir besąmoniniai pasvarstymai.
Dar arbatos. Tiksliau, kas man? Pirmas arbatos.