Sapnuose pas Jeronimą #3

Jeronimo gyvenimo moto buvo: gyvenk taip, kad turėtum, ką papasakoti. Jeronimas ir vadovavosi šia logika. Jis kasdien kažką porindavo visiems (o gal viskam), bet kartu ir pats sau. Daiktai kambaryje ir taip žinojo visas Jeronimo istorijas. O gal net ir į ateitį. Ir kai Jeronimas tai suprato, metė tą moto lauk ir dabar gyvena su gyvenimo auto : turi pasamoningai žinoti, kas tu esi, į ateitį.


Jeronimas buvo klasikos gerbėjas. Kai ateidavo gūdi bemiegė naktis, jis, pritildęs radijo imtuvą, klausydavosi "Klasika" programos ir nerimąstingai nelaukdavo pabaigos. O kai nutildavo paskutinis, dažnai smuiko ar kontraboso, garsas, Jeronimas taip pat neramiai užmigdavo.
Bet tąkart "Klasika" programos radijas negaudė.
"Matyt karma kažkokia bloga" - spėliojo Jeronimas išjungdamas radiją.
Nagi trūko jam kažko, trūko postūmio į užmigimą, tai jis pasiėmęs gitarą grojo. Ir kažikaip gražiai jis grojo, kad net pradėjo jam ploti. Ploti sienos, langai, senukas..
"Senukas? - pašoko Jeronimas - Mat jį bala, jau nebėr. Girdėjau, kaip lazda nustuksėjo.." - atlyžo.
Bet ir nebuvo senuko. Tai kaimynai radijatoriais Jeronimui už triukšmą naktimis beldės.


Paukštis lesinėjo šermukšnius, iš kurių jo pilve dygo medžiai, o po to paukštis jau nebegalėjo paskrist, tai tūpinėjo tai šen, tai ten.Galiausiai nušoko ant žemės, išsižiojo giedoti, bet staiga plyšo pusiau, prasiveržus šermukšnio medžiui. Jeronimas priėjo prie medžio, apsikabino ir sugiedojo giesmę už paukštį. Jeronimas tada nuskabė porą šermukšnių, užsidėjo ant ausų ir pradėjo save linksminti, juokingai strykaliodamas. Po to pakabino šermukšnius atgal, nusilenkė ir paliko paukštį, virtusį šermukšniu, vieną.


Sienomis šokinėjo musė. Tokia akyla, ausyla, įkyri ir kartu tokia nepriklausoma. Bet Jeronimas sukūrė jos priklausomybę nuo savęs : jis uždarė musę į stiklainėlį nuo uogienės, maitino, girdė, šnekino, o musė, iš prigimties laisvas vabzdys, nei jam giedojo, kaip kad lakštingala negieda uždaryta, nei jam dėkojo. Pasimirė.


Jeronimo santykis su gamta ir gyvūnais milžiniškas. Jeronimo sapnuose, pagaliau, neapsieinama be kažkokio gyvuliško įvaizdžio ar gamtos realijų ir tai turi tam tikrą įtaką jo tikrajame pasaulyje.
Jeronimui gyvenime nebuvo visuotinių problemų. Jį daugiau kankino būties ir gamtos klausimai. Jis nežinojo, kad būtent jų ir nelemta jam išsiaiškint. Tačiau Jeronimui visai patikdavo skęsti mintyse, o ypač, jei jos sapnuose virsdavo baltais debesų kamuoliais. Na ir kas, kad atsikėlus sunku, mieguista ar, kažkaip šiaip, baisu? Jeronimas savo tikruoju gyvenimu laikė sapnus, o atsibudęs jautėsi lyg trumpam užmigęs, kaip kad mes naktimis.


Jeronimas buvo rytinis šlavėjas. Bent jau taip jis pats save vadindavo eidamas į darbą. Su šluota rankoje jis įsėsdavo į seną troleibusą, rytinį kaip ir jis, ir, skaitydamas kuo storesnę knygą, nesvarbu kokią, važiuodavo į tądien paskirtąją gatvę.
Rytinis šlavėjas su dideliu krepšiu ryto vėsoje atrodydavo baugiai. Ir pats Jeronimas kartais save baugindavo, tuščių vitrinų stikluose. Kai tik pažvelgdavo, rodydavos jam, kad jisai, tai ne jisai, o kažkoks niekis, kurio nėra. Jeronimas prabėgdavo tas gatveles, kurias pats vadindavo "Stiklinėmis". O tada atsipūtęs lėtai žingsniuodavo šaltu šaligatviu, vietomis stabteldamas grindinio plyšiuose pasilenkus paieškoti boružių.

Sapnuose pas Jeronimą #2

- Jeronimai, aš bijočiau karo. Aš bijau turbūt visko. Jeronimai, tu šiandien toks negyvas. O ką man daryt, jei aš tokia jau visąlaik? - šnibžda siena Jeronimui sapnuose.
- O kas bus, kai mes visi numirsim? - verkdamas klausia Jeronimas, mat vakare žiūrėjo graudų filmą.
- O kai mes numirsim...tada ir pažiūrėsim - atsakė toji.
Ir Jeronimui pasidarė taip liūdna. Taip liūdna ir nyku, kad net pabudo.


Jeronimas pasijuto savanaudis. Paskutinį kartą, nes suprato, kad visi tokie kartais esame ir pradėjo to nepaisyti ir galvoti, kad gal Dievas, kurį manė esant, irgi neima galvon.
Ir Jeronimas bandė būt savanaudžiu sienoms, bet kas jom toks jo būdas - niekis. Tada galiausiai pats prieš save. Ir tada Jeronimas pabudo, nes ant jo galvos nukrito lempa.
- Dieve, ačiū - šyptelėjo Jeronimas.


O kai laivai plauks pasroviui prieš srovę, tada viskas bus kitaip. O Jeronimas jau dabar kitoks, nes jo sapnai kitokie už jį patį. Jo sapnai - kitas gyvenimas, už save gyvena kitaip. Tai čia sienoje, tai veidrodyje ir vis negana Jeronimo sapnams naktų.
O kai laivai prieš vėją kels inkarus, o ne bures, tai Jeronimo sapnams ir dienos kitoniškumui bus negana.


Jeronimas sapnavo kiškį. Pilką kiškį, kuris nešiojosi lentelę su užrašu "Piškis". Jeronimas juokėsi juokėsi, tada plyšo kiškio lūpa ir jis nusiskandino su akmeniu po kaklu. Jeronimas supyko ant kiškio, bet pats ar bandė kada juoktis su suplyšusia lūpa?


Sapnuose ašaros kaip pupos rieda - atsiminė Jeronimas ir išsivirė pupų sriubos, kad nurytų tą kartėlį, kad nebeliktų pasauly ašarų, kaip pupų riedančių.

Sapnuose pas Jeronimą

Tas mažas mielas vunderikindas grojo gitara, fortepijonu, fleita, arfa, kontrabosu ir būgnais, bet sapnuose. To vaiko gal net nebuvo. Turbūt nebuvo. Jis atsirado iškart suaugęs. Bet savo prisiminimuose, o gal tik sapnuose, jis aprašydavo vaikystės nuotykius, kuriais niekas netikėjo.
Jis kartais prieidavo prie gatvės ir, užmerktomis akimis nematydamas nieko, bandydavo ją pereiti. Jis manydavo, kad jam visada pavyksta ir kad tik jis vienas pasauly taip gali, nes juk nei viena mašina net nepypteldavo, bet jis tik eidavo per savo kambarį ar tik sapnuose.

Tas mažas mano ir viso pasaulio vaikas. Vaiku nabuvęs, bet spėjęs sugalvoti, kokie jie turi būti. Ir tokiu tapęs, tokiu save prisimindavęs.
Ir jis sakydavo savo kambario sienoms, kad va jis, kai buvo dar visai vaikas, karstydavosi po medžius kaip tikra beždžionė, bet, tiesa sakant, taip jis darydavo vos prieš metus. Tame pačiame savo kambary. Vienas. Ir jis verkdavo, bet gal tik sapnuose, nes niekas juo netikėjo. Niekas jam neplojo, o jis taip mėgo plojimus. Juos tiek kartų girdėjo pro langą ar sapne, kai būdavo solistas simfoniniame orkestre. Bet sienos juk neploja niekada. Na, gal tik sapnuose.

Matai, Jeronimai, tai žmogus nebūtyje. Jo nėra namie, jis nėra čia kažkur. Jeronimai, jis pasirinko tave. Jūs tokie panašūs. Tu groji pianinu, gitara, būgnais, mėgsti arfas, fleitas ir kontrabosus ir klasika skamba tavo namuose kasnąkt. Tu gyveni vienas, viename kambaryje palėpėj, tu šnekiesi su savim, Jeronimai.

-Kaip tai?
-O va taip, mielas.

Vieną naktį Jeronimas sapnavo, kad nusilenkia, nes kažkas jam ploja. Jis grojo, o dabar žiūri i veidrodį. Mato kietą stiklą, o dabar jau skystą,
išpučia iš jo vazą ir pats jon merkiasi. Juokiasi, verkia, geria, paneria ir nuskęsta. O tada pabunda. Veidu į sieną ir eina tikrinti veidrodžio...
kurio neranda namie. Sienos atsispindi, pro pravirą langą pučia vėjas,
o ten, dešimčia aukštų žemiau, juokiasi nubėgantis veidrodis.
Kitą rytą, o gali būti, kad dar tą patį, Jeronimas sienoje susuko telefono numerį. Sienai ir paskambino.

-Alio, Jeronimai, čia tu? Taip..girdžiu, tu šnopuoji..Tai tu! Ko tyli?
-Kambarių tarnyba...-šnibžda Jeronimas.
-Tu ir esi mano kambarių tarnyba, mielas,- juokiasi anoji siena.

Jeronimas verkia. Jeronimas padeda ragelį. Pabunda. Pabunda. Dar keturissyk pabunda ir verkia. Virtuvėje. Vonioje be veidrodžio. Lovoje. Kieme. Sienose. Sąmonėje. Ir vis tame pačiame kambary skęsta savo skysčiuose.

Vakare Jeronimas užsidega žvakę. Ne, jam neatjungė elektros. Arbatos Jeronimui nebūta be žvakių. Jeronimas svarsto ar yra dievas. Bet atsakymus skandina arbata. Ar yra pragaras? Blogis? Tuštuma? Taip, viską Jeronimas šįvakar atranda žvakės vaške, kuris teka ant kilimo, kaip tikra dievybė. Jeronimas vienas baigia arbatą, vienas suplauna indus ir padeda į stalčių žvakę. Nusikrapšto nuo kilimo vašką ir formuoja, apvaizdos pagautas, nedidelį veidą. Pasideda po pagalve ir užsimerkia.
Jeronimas pabunda vakare. Po pagalve nieko nėra. Sienos aptaškytos vašku. Raudonu, žaliu, kyšo veidai ir vemia žaliąja arbata. Jeronimas merkiasi dar kartą. Atsisėda lovoje , prasitrina akis - viskas tvarkoje.
„Ir vėl ne ten pataikiau. Nebūtyje viskas kitaip“ - šypsosi Jeronimas. O sienose tuščia tuščia.