Ties trisdešimt pakilkime

Kadangi pamačiau, kad tai pirmas ir paskutinis mano 30 įrašas čia (ką galima būtų pasakyti ir apie kiekvieno įrašo numerį), tai nusprendžiau pakilti ties tuo 30 aukšyn į orą. Su ne bet kuo. Su oro balionų gausybe. O jų, pasirodo, visur pilna. Gero skrydžio !

Teneapleidžia naktinėjimai

Jau savaitė kaip mane apleido mano naktinis veiksnumo momentas, tačiau, pajutus poilsio dvasią, ji neskuba gaubti manęs ir nešaukia miego žinion.
Bet gerai pagalvojus nemigos naktys yra geras laikas. Naudingas ir produktyvus, pagal kiekvieno norus ir galimybes.
Mano produktyvumas auga kūryboje, grojime, skaityme ir įdomių atradimų skiltyje.
Naktis atsineša kažkiek kitokias mintis ir nuovoką. Nežinau, ar rytas protingesnis už vakarą (nors aišku naktis apskritai čia nėra minima. Priskirkime ją vakarui.), tačiau man gera tyliai naktį nuveikti kažką naudingo, nepaisant kitą dieną ilgėjančios miego trukmės ir mažėjančio naudingo dienos ploto.
Nes naktį uždegus stalinę lempą kažkaip keista sėdėti. Tada pavyzdžiui ateina įdomiausios mintys ir neatsakomiausi klausimai.
Tokie, kaip pavydžiui:

*kas lieka po mirties?
*kaip aš sugebu kalbėti su savimi mintyse ir netgi sau prieštarauti ir dvejintis?
*kas turėjo didžiausią įtaką mano charakterio formavimuisi?
*kas aš esu sau ir ne tik?
*kas pasikeistų, jei manęs nebūtų?
*kodėl aš čia vardinu klausimus skaitytojams incognito ir ką tai man duoda?

Na, tokie apsurdiški klausimai ir panašiai.

Ieškojau, gal kiek beprasmiškai, ką čia įdėjus iš seniau, nes kažkaip, atrodo, nebegaliu ko nors va dabar sukurt, kaip visad bandžiau. Ir radau tokį. Šiaip man rodos jis imponuoja tik man, nes nėra sietas su kažkuo konkrečiu, turbūt net su pačia savim nesiejau (gal daug kas mano, jog tai absurdas, bet..), bet man jame atsiveria vaizdai, kuriuos aš ir mačiau, kai rašiau, ar tik dar bandžiau kažką parašyt. Nežinau, man tikrai kažko jame yra. Čia ne šedevras ir net ne kažkas tokio neįtikėtinai išskirtinio, bet jaučiu aš šituos sakinius, nors tu ką. Galima perkeltine prasme sakyt, kad tai yra išjausto akimirkos vaizdo žodinė raiška.

"Po kėde sėdi šviesa, o lange tamsu....Aš prieinu greitomis, pasiimu knygą ir atsisėdusi ant grindų ją vartau, glostau, glaudžiu prie skruosto...padedu knygą ir atsigulu galvą padėjus prie lango...dar būna pavalgau, bet nedaug..ir taip sau guliu, gyvenu..neilgai, kol į langą pasibeldžia brėkštančio ryto kvapas."ambliukas, maža uodegytėtoj

Sugrojau šįvakar Bitlų.
Ir prisiminiau, kad čia norėjau parašyt, kodėl šitas metų laikas yra geras. Aišku tada dar nebuvo taip šalta.


Esant lauke tikrai neatrodo kad oras kažkoks kitoks, nei turėtų būt, tačiau tas momentas, kai tik tik išeini į lauką yra stebuklas. Aš visada rudenį vakare išeinu į lauką įkvėpdama ir turbūt tai yra geriausias rudeninis momentas per visą dieną.
Atgaiva paplūsta mano viduj ir taip gera, taip ramu. Jau kažkur jaučiasi žiema. Atrodo apčiuopi rankomis čia pat tvyrantį šaltuką ir atrodo, kad daugiau nieko pasauly čia ir nereikia. Tik tą akimirką, o tada jau ateina kitos mintys ir šalta.
Man rodos, kad jei daugelį dalykų mum būtų leista įvertinti vos akimirkai, požiūris būtų visai kitoks. Pavyzdžiui kaip įsivaizduotume bučinį, kuris dar visiškai visiškai nespėjus iki pačio galo lūpoms susiglausti pasibaigtų? Arba pavydžiui jei karštą dieną rankomis tik vieną kart nutekėtų šalto vandens srovė. O, kaip man patinka kaip galiu rankas lieti po šaltu vandeniu, bet jei tai truktų trumpai trumpai? Viskas dabar man būtų aišku, nes žinočiau koks tai smagumas ir norėčiau kartoti, kad ilgiau užtęsčiau, tačiau ar būtų taip pat, jei nežinočiau trukmės ar šiaip...
Kažkokios keistos mintys šįvakar. Ir bitlai turbūt šiek tiek prisidėjo. Bet pasvarstyti apie tai galima.
Šiandien tiek.

Šiandien - ruduo

Lauke gera. Lyg kažkur toli toli kažkas degintų šieną. Kvepia. Ruduo dabar taip kvepia, o kiemas toks tuščias ir šaltas, kad sakytumei jauties lyg kaime. Norėčiau dabar sėdėt vidury lauko. Taip gera. Jau jauti žiemą, bet dar netaip šalta. Kažkur toli toli dega šienas, kažkur kvepia Kalėdos, kažkur juoda, nyku, o pamiškėj kvepia sakais.
Išėjus lauke atrodo tik varnos taip arti. Kitko nesimato, o lieka ta nenusakoma būtis su savim.
Kaip gera. Daugiau, atrodo, nieko nereikia.
Nors vadovaujantis heperbole prie savęs gal dar ir kavos su obuolių pyragu ir grietinėle.

Amniamniam!

Kadangi pakankamai gerai save pažįstu, galima būtų vadinti „istorija be pabaigos“(ir be tęsinių)

Nes gera pabusti nuo vėjo ir pamatyti naują dieną. Koks pirmas vaizdas? Šiek tiek apdulkėjusios baltos lubos. Bet gera žiūrėti.

Ir kai pabundi, staiga supratau, tarsi persikeli į naują pasaulį. Vakar galvojau kiek ironiškai, naktį išviso negalvojau. Sapnavau kažką migloto ir keisto, nesusiejamo žodžiais ar kažko tokio esmingo, o gal tik taip atrodo man?
Bet aš niekada netikėjau sapnais. Nes nieko labai aiškaus ir nesapnuodavau. Jei ir būdavo koks rimtesnis, tai vis ne apie tai, kas man rūpi.
Todėl atejusi iš nakties pasaulio pakankamai apsidžiaugiu, aišku, jei tai nėra per ankstus metas.
Taigi atsikėliau. Diena kaip diena. Baltos lubos, virtuvė, arbata.
Turbūt labiausiai man joje patinka šnypščiantis virdulys. Toks oranžinis ir aprūkęs.
Nežinau, turėtų būt gera gyventi vienai, bet pastebiu kasryt, kad nėra kam įpilti arbatos ir pasakyt labas rytas kam nėra.
Šiandien laisva diena. Todėl tuščia tuščia kaip niekad, mažas tolimas paukštis skraido palangėj ir taip greitai sklendžia žemyn, jog iš apačios turbūt rodytųsi kaip pašautas. Atsidarau langą ir pažiūriu žemyn - visai ne. Jis nutūpė tiesiai ant šiukšlių dėžės. Rausiasi. Ai ne, ten senukas. Paukštis nuskridęs gi mat.
Šūkteliu senuką užeit, bet jis tik juokiasi. Garsiai garsiai ir sako „vaikel, kas do monai dedas? Ar tu šaipais iš manęs seno, ar aš jau numiriau?“
Pabūgau ir langą uždariau. Prisiglaudžiau prie sienos. Laukiu, kol nueis. O tas jo juokas. Toks kretiniškas ir tuščias. Na ir kas man pasidarė?
Slystu siena. Ranka siekia puodelio, bet paliečiu virdulį. Atitraukiu raustelėjusį ir suodiną delną. Atrodo niekis, bet skauda dėl senio.

Mačiau prieš porą dienų vieną žmogų. Gerai pasakyta - mačiau. Aš jį tik ir matau. Visada tik iš nugaros, tai ir šįkart. Buvo keista: kaip gali visada atsidurt kažkam už nugaros? Dviprasmiška padėtis. Norėčiau pamatyt veidą. Turbūt ten vyras. Nebūsiu nemaloniai nustebinta.. o ką gali šiais laikais žinot..

Taigi atsikeliu nuo grindų. Senio nėr - pati mačiau, nuėjo.
Jis nemalonus. Mačiau kaip dar spyrė katei. Gal jinai valgė kąnors ar ką... nežinau, tik žinau, kad čia ne vienas jis taip elgiasi. Bet ką man ta katė. Mačiau ir tiek. Sunku gal jam šiais laikais. Negi katei savo gyvybę dovanosi?
Negi verta palikti tai, ką turi, dėl to, ko nežinai ar kada turėsi. Pavyzdžiui ar verta atiduoti gyvybę, jei nežinai ką gausi po jos, jei išvis ką nors gausi.
Čia toks rytas. Melancholiškas rūkas ir besąmoniniai pasvarstymai.
Dar arbatos. Tiksliau, kas man? Pirmas arbatos.

Ištrauka

*****
O viskas prasidėjo matyt per vėlai. Bent jau taip pasirodė. Jai. Bet juk sakoma, kad viskas atsitinka tuomet, kai mažiausiai tikiesi. Na ji tikisi dar ir to, kad šis teiginys jos gyvenime pasiteisino pirmą ir paskutinį kartą. Vis dėlto, kaip buvo niekas nežino. Ir nors gyvenimas, kai kurių manymu, yra jau suplanuotas dalykas ( čia tieji, kurie tiki „ a la lemtimi“ ), bet jai šitokio siurprizo net pats likimas pakišti neturėtų tiek sumanumo ir techninių gabumų.

***
Kai eini gatve, matai besikeičiantį visuomenės vaizdą. Eina žmonės ir tu eini, o aplink vis zuja mašinos ir begioja pasimetę vaikai, o gal ir šunys. Ir tada norisi neiti gatve. Neiti ta pačia gatve, kaip ir visi papilkėję dėdės. Norisi neiti tuo pačiu gyvenimo taku, bet pasaulio nepakeisi kaip gatvės, pasukęs už kampo. Juda visi vienodai ir ten. Vienur kitur blyksi raudonas šviesaforas. Tik vienas klausimas: kodėl visi, kuriuos matau, dabar raudoni? Žmonės stumdo vieni kitus, nes bala žino kas juos verčia tikėti, kad draudžiama pavėluoti į darbą, o viršininkas („ a la svarbiausia asmenybė“) dažnai jame išvis nepasirodo. Todėl pasukusi už dar vieno kampo su įrėžtomis, iš senumo nusitrynusiomis grafiti raidėmis stebiu visą tą patį vaizdą.
***
Aš nakties žmogus. Aš išsiskleidžiu, kaip kvapas po virtuvę vištienos, kątik ištrauktos iš orkaitės. Tik naktį. Kaip pajuodęs tiuninguotas forsų automobiliukas naktimis baladojuos palei kaimynų langus, klausydamasi pačių stipriausių visame pasaulyje nakties bosų. Jie suvirpina plaukus ir blakstienas, o daugiau nejudina ir rytas ateina.

***
Kai atsiguli žolėje, girdi, kaip ošia jūra. Akis nuplauna sūrūs vabalai, o skruzdžių vėjas šiurena plaukus. Ir jei galėtum gulėt visą dieną pievoj, matyt pavirstum į besparnį laumžirgį. Atsikeltum ir grįžtum namo, visiems įtariai stebint kiekvieną tavo dūzgtelėjimą ar staigesnį judesį. Kiti gi net išdrįstų pereiti paskubomis į kitą gatvės pusę, pamynę visus žmogiškumo, moralės ir tolerancijos principus. Ko mokė tėvai. Papilkėję rimtuoliai vyrai dėtųsi nematą, kas darosi. Gal net apsimestų neva jiems jau reikia sukti. Dar mandgiai aplenktų. Bet jei susiliestumėte atsisukęs gali pamatyti jų pakankamai netolerantiškas minas ir, iš kišenės ištraukta balta nosinaitė, gracingais judesiais jau šalintų tavo tariamai paliktą AIDS bakteriją ant pilko, brangesnio už kitų (turbūt brangesnio. Ne. Tikrai brangesnio), palto.

Pradžia pradžiai

Nu ką..
Namie jau 3diena ir nėr ką veikt, kai neįskaitai tvarkymosi darbų..
Nuotaikos ne per geriausios ir nežinau kodėl. Net apsimest nebesinori, o kam? Tai va..atpratau nuo bendravimo su žmonėm. Dabar pagalvojau, kad visgi jei labai ilgai sėdėt namie, tai ir visai pasimirštų, o gal tokios dievo dovanos niekada neišblės?
"Lavinami organai lavėja, o nelavinami - nunyksta" Gal ir su bendravimu taip?
Aš kas vakarą vis prisimenu, ką man kitądien būtų šaunu nuveikt, bet atsikėlus 12 dienos tų planų jau man nebeprisiminti..

Taigi mano liga nėra labai itin pavojinga ar guldanti į lovą. Na, yra, bet aš sergu lengvesne forma. Ir ačiū dievui, nes mama minėjo apie skausmus , kuriuos reiktų malšinti nuskausminamaisiais. Laimės kūdykis. Aš galiu ramiai gyvent, bet aišku reikia susigyvent su nuolatiniu nemaloniu dirginimu.

Tai tiek apie ligas, bet ištiesų aš ne apie tai norėjau rašyti. Aš svarsčiau apie bendravimo įtaką mūsų gyvenime. Ir jos tobulinimą.
Pagrinde viskas, matyt, priklauso nuo mūsų pačių. O įgūdžiai čia, matyt, ir kaip su kalbų mokymusi : progresuoja su praktika.
Bet tarkim kaip žmogui susitvarkyti su praktika, jei teorijos nėra,o praktikuotis gana sunku ir apskritai juk pradėjimui reikia iš kažkur gauti pradžią.
Pradžia pradėti. Keistos šiandien mano mintys. Matyt, per ilgai būnant namuose kažkaip viskas nesidėlioja į savo vietas, juk kai gyveni įtemptesniu rimtu tie kažkur likę retoriniai klausimai ten kažkur ir lieka. Na ir tema...pradžia pradžiai.

Kodėl pavyzdžiui po tokių neįdomių temos dėstymų ateina visiška tuštuma?
Bet ištiesų susidūrimai su tokiais atrodo nereikšmingais klausimais... kažkodėl kilo mintis, kad šitie rašymai mane bukina. Kątik taip sugalvojau, tai ir daugiau nerašysiu, kol nesugalvosiu ko nors, kas ristųsi iš galvos savaime ir greitai. Kad mane stabdytų laikas arba valandos, kurios irgi yra laikas. Juk veiksmai dėliojasi laikui ir nuo jo priklauso, todėl kai keičiasi ypatybės, kaip antai dabar, kai aš turiu atrodytų daug laiko, aš pasiilgstu tų minučių, kurios irgi priklauso laikui, kai jos mane verčia skubiau dėstyti ir greičiau rašyti tai, ko nesugalvosi, tai, kas ir taip yra sugalvota mano prigimtyje. Užduoti tuos klausimus, kurie kažkada bus atsakyti. Gal nuomonės, gal požiūrio išsiskyrimo esmėje. Laiko tema aišku neišsemiama, bet kartotis irgi nėra pati puikiausia savybė.
Laikui dar neatėjo laikas.
O kai per ilgai užsisėdi ne laiko tėkmėje, o savyje, tai tada prasideda tokios mintys kaip antai pradžia pradžiai. Juk, prisipažystu, tikrai ši tema mane šiek tiek nubukino. Ir apskritai nebe mano rašymas be laiko. Aš šiandien pamiršau ką noriu pasakyti ir kaip, nes manau, kad reiktų viską atsukti į savo pusę ir savaip, o šiandien man neišeina. Net ne savo stilium. Kas žino, tai supras.
Ačiū už dėmesį. Tikiuosi dar ko nors nesubukinau. Kaip antai save su savo tema. Tai jaučiama ir ne paviršutiniškai.

Tuk tuk į medį tris kartus
Vis pabelsdavau aš

Hiperbolės ir savųjų išgyvenimų {neišsiplėčiant} analizė

"Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko"

Iš šalies atrodo nekalta, jokių užmojų neturinti ir tai atvirai parodanti dainos eilutė. Nežinau. Nežinau kame tiesa, bet man tikrai daug ko reikia. Pradedant materialiais, baigiant moraliniais dalykais.

{Būna gyvenime netikėtumų ir kažkokių sutapimų, kurie nežinia ar ką nors parodo, ar yra ženklas, bet tada susimąstai kaip čia yra..čia daugiau šių dienų išgyvenimas, ne pamąstymai. Bet visai tikrai neįtikėtinai čia viskas vyksta šiame pasauly. Ar ne?}

Žinau, kad ir visiems taip. Todėl nekeikime hiperbolės perdėtu optimizmu. Jo čia negausiai. Taigi o gal ši Hiperbolės daina sako gyvenimišką tiesą {?}, nes vėliau joje visgi įvardijami šiokie tokie norai. Po pirmos atrodo neįtikėtinos eilutės visgi seka labai žmogiškas žodis "nebent". O po jo šiokie tokie norai..Na, tokie atrodytų nekaltučiai : dangus, oj, suklydau..tik jo kraštelis {bet tiesą sakant, kad man tiek kas duotų, tai aš ir skraidyt kaip nors įsimanyčiau}, dar, reiškias, reikėtų ir vandenuko, ir pavalgyt, ir dar meilės, na, užtektų tik jos pėdsako..na, atrodytų visai nedaug, bet, jei jau tiek turėtumei, tai ko žmogus ir benorėtum, tai jau čia skaitos nenulis, neniekas...hm..tai vadinasi, "kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko" reiškias, kad turi viską ko tau reikia, todėl daugiau nieko nebenori. Čia toks optimalus variantas. Gal peršifravus išeitų laisvė, meilė ir gyvybei palaikyti būtiniausi dalykai. Daugiau nieko. O meilė, brangieji Hiperbolininkai {kurie yra gana šmaikštūs ir ironiški, nes jau jų pavadinimas pasako daug ką apie jų galimus dainų tekstus}, kartais brangiai kainuoja. Vadinasi Hiperbolė visus apšovė ir dainavo visai ne tai, ką jų pavadinimas byloja. Jiems, hiperbolistams, matai, nieko nereikia, tik to, ko žmogui tik ir reikia. Ironiška kiektais.
Tai vat. Apsilankiau dpoezijos sveitainėj ir prisipumpavau kažkokių naujų dainų. Klausysiu dabar, o tada užmigsiu ir jau žinau, ką galvosiu po visų dainų : kokis gėris ir kaip liūdnoka, o gal ir ne, o gal ir šiaip. Pavyzdžiui apsišausiu save kaip hiperbolė mane. Būsiu apšautoji iš visų pusių. Ne, neblogai.. gerai bus. Aš pagalvosiu, ką ryt čia apsvarstyti. Aišku aš jau greičiau užmigsiu, nei pradėsiu gliaudyk naujas galimas temas, o mintys užmiegant liks tos pačios : gėris, na, ir liūdnoka gana.. Ir nebespėsiu nė pagalvoti ar čia jau dabar apsišoviau. Pykšt!

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent nebent nebent....man kažko prireiktų:)

Pakalbėkime

Kažkaip atsidariau aš vat tokį puslapį lagaminas.blogspot.com ir pažiūrėjau, kad labai seniai tame lagamine kas nors naujo keliavo...

Tai ir sėdau sugalvoti, ką čia dabar įdėjus..kokius naujus savo potyrius ar mintis, galiausiai tiesiog pasvarstymus..
Ir kažkaip užkliuvau ties meno tema.
Užvakar buvau rusiškame filme "Kelionė su naminiais gyvūnais". Išties tokis labai įdomus filmas.
Kažkaip norėjosi žiūrėti dar, kaikurias vietas. Ir šypsotis buvo kur, ir nelabai šypsotis, žodžiu kažką paliko, nes taip ir daro geresni filmai.
O gerumą filmo, manau, patys žmonės ir nulemia.
Taip...filmo kokybė...
Kino kritikai vis vien įvertina tik savus ar tuos bendrus kriterijus, bet jie nežino kaip man tas filmas atsiliepia. Aišku kaip visada jie sugeba gana tiksliai paliesti jautrumo kanalėlį ir jį užpildyti reikiama ir jų autoritetą keliančia informacija.
Bet kiekvienas flmas kažką manyje paliko. Ir nekalbu jau čia apie laiko tarpą. Na ir kas, kad "Amelija iš Monmartro" lieka ilgam..gal "Vienas namuose" irgi turi savųjų pliusiukų. Aišku kasmetinis kalėdinis transliavimas tą santykį su meniniais filmais gerokai pakoreguoja.

Taigi kalbant čia apie filmus...jau nebepamenu kada žiūrėjau kokį nieko vertą filmą. Gal nebepapuola, bet snobo naktį tokių bereikšmių gal jau nebesutiksi, o kai dar beveik tradiciškai jis lieka pramiegotas, tai jau šviso nebėra ką ir sakyt..

O šiaip šiandien atsiverčiau pravdos puslapį ir pažiūrėjau keletą šauniai meniškų video, o tada gavau iš Mildos mano ir Linos lygiai taip pat pakankamai menišką video.
Kalbant apie video, tai man patinka visokios geros reklamos..o ir šiaip palyginus kadangi nedaug jų esų tokių geresnių mačius, tai daugiau ir nieko negaliu bepridurt.

Besibaigiant meninei sričiai (tiksliau pasakius mano mintinei sričiai), dar pridursiu, kad galiausiai nebepamenu per šiuos metus nevykusio filmo, knygos, koncerto, spektaklio, kuriu negausa, parodų (irgi), ar ko nors panašiai meniško.
Ir prisiminiau kątik ŠMC aplankymus. Ten visi geri buvo. Tik reikėjo pamatyt, ką parsinešt su savim atminty, nes juk visko nesusikrausi.
Tai tiek to meno.
Susikroviau per šiuos metus ohoho ir nesigailiu, kad mano galvoj dabar jau neliko vietos jokiem kvailai idiotiškiem dalykam, kokie būna...neminėsim.

Tai tiek to meno...

Lietaus rudeninis.

Nothing gonna stop me now. Can you?

Kažkaip tamsu. Turbūt dėl to, kad lyja. Nors lietus man visada patiko. O gal tik vasarą. Ir kai darosi šalta, tuščia, gali vadintis tyla. Tylomis.

*Groja Led Zeppelin "Fool in the rain"
Gana tikslus apibūdinimas tam, kurį stebiu dabar pro langą. Šlapias. Senukas. Ir jo lazdelė.
Bėga kažkas. Bet šiandien eidama namo nebėgau. O kam? Aiškų aiškiausiai mačiau, kaip šypsojosi pensininkų porelė po skėčiu. "Šitai mergaitei patinka lietus" - mąstė jie. O gal ir sakė. Aiškiai girdėjau. Ką, aš pamišus?

O iš tiesų visai ne. Man nepatiko tada lietus nors ir šypsojausi. Bet kodėl įprasta manyti, kad besišypsantis lietuje yra šiek tiek kvaištelėjęs? O gal greičiau įsimylėjęs?
Man visa tai netinka. Ne.
O man tinka nebent šlapia ranka.
Nespėjau įkišt į kišenę, kita gi, junginėjo muziką. Grojo Pieno Lazeriai.
Pieno...įdomu, o ir jų muzika keista. Tinka lietui. Arba pieno lietui.

Bet pinasi mintys. Ir arbatos jau reikalauja atšalusios ausys. O, kad kas taip apkabintų. Ir nesvarbu kas. Ateisi?

Dar visai neseniai, aišku važiuodama (juk važiuojant kyla tiek filosofija paremtų minčių), galvojau kaip laukiu ateities. Apskritai buvau pradėjus atvirauti į viso gyvenimo laukimą. Ir atsivėrė man akys, ir užtino kojos, nes...nusėdėjau.
Bet taip vat pamąsčius supratau, kad tikrai laukiu. Dar ateis. Ateis mano ateitis. O aš jai paklosiu lovą. Jinai pas mane nemiegos. Tik nakvos. Taip, toji ateitis.

Bet vėl grįžtant prie lietaus būtų įdomu tapti lietum. Lašo užtektų. Kritimas net mažame kiekyje nenusakomas. Noriu nukrist, o jie juk sudūžta į žolę. Kaip gera.. O po to garuoja ir skendžia su vėju, kyla į naują kritimą. Pasiekę pagreičiui įgauti reikalingą aukštį (taip apibūdinkim kondensaciją), jie krenta. Iš naujo. Ir tik pažemiui, tik tik kątik įgavę pagreitį atsimuša, bet skausmo nėra. Kam gi skaudėtų, jei vėl sklęstum į viršų? Vėl ir vėl.

*Edit Piaf "Padam Padam"
Uždeganti daina, o balsas..Balso tokio nesutiksi jau matyt. Aš vis mąsčiau nueit į filmą jos, bet, kaip žinia, tai ne man. Aš kalbu apie planų įvykdymą.

O keista tas, kad mano langas yra visai prie laiptų į visą 16-aukštį, tai čia būna eina žmonės. Ir žiūri man į langą. Jie nieko nemato, bet žiūri tiesiai man į akis. Aš būna nusišypsau, bet jų akys nieko nemato, tik mano langą. Kątik ėjo vyras. Kaip visad - akis į akį. Štai kaip aš susitinku su kaimynais, o jie matyt manęs nepažįsta. Aš nevaikštau po jų 10 aukšto langais. Gal kada aš nusileisiu pro juos visus 16 ir mano buvęs kambarys man šypsosis pro neperregimą mano langą.

*Coldplay "Yellow"
O pastebėjau, kad nuotaika keičiasi su daina, bet gal tik išore. Kažkodėl pagalvojau va dabar. O jei išore vadintume protą? Ar tai būtų esmė? Vidus yra kažkas daugiau nei siela, kai jauti kažką viduj. Juk taip, norisi, norisi dažnai taip sakyti. Viduj. Giliau. Už giliai. Siela? Yra ar ne? Bet vidus yra. Ne, ne siela, siela tai jau iš kitos operos. Tai va. Viduj niekas nepasikeitė. Tik išoriniuose smegenų pusrutuliuose, jei taip galima aptrumpinti visą esminį būvį.

Can I shine for you like a star? Can I? But that star is already extinct. This one too. Maybe me too?

Ar galioja man tas daiktas, kaip vadinamoji depresija?
Aš žinau, kad ne, bet vis vien negera.
Reikia atvirai džiaugtis, kad po to galėtum ramiai liūdėti. Niekada iš tiesų nemaniau, kad galima gyventi vien be liūdesio. Tik tikėjausi. O dabar, kai taip tamsu nenoriu prarasti tikėjimo, nors jis jau seniai prarastas. Liūdėti įprasta. Aišku aš, tiesą pasakius, labai retai liūdžiu, bet..beet..be...beat...

brr...
*vėl atėjo Pieno Lazeriai " Gali mane vadinti muzika"

Mano gėlė kambary pradėjo gausiai mesti lapus. O gaila. Jau didelė buvo ir pasirodo, kad viskas buvo gerai, kol užmiršdavau ją palaistyt..
Toks jau tas gyvenimas. Paneigia pats savo dėsnius ir pats kuria naujus. Skirtingą dieną, skirtingu metu, kitokius.
"<...>Tu nori pasakyt kažką,bet tavo intonacija labai retai pataiko į tonaciją<...>"

Išviso šitoj dainoj yra tam tikra nuotaika. Mano.
Todėl "gali mane vadinti muzika. Apkabinti naktį ir klausytis."

Sakiau, kad apkabintum, o tai man jau visai padam..