Pradžia pradžiai

Nu ką..
Namie jau 3diena ir nėr ką veikt, kai neįskaitai tvarkymosi darbų..
Nuotaikos ne per geriausios ir nežinau kodėl. Net apsimest nebesinori, o kam? Tai va..atpratau nuo bendravimo su žmonėm. Dabar pagalvojau, kad visgi jei labai ilgai sėdėt namie, tai ir visai pasimirštų, o gal tokios dievo dovanos niekada neišblės?
"Lavinami organai lavėja, o nelavinami - nunyksta" Gal ir su bendravimu taip?
Aš kas vakarą vis prisimenu, ką man kitądien būtų šaunu nuveikt, bet atsikėlus 12 dienos tų planų jau man nebeprisiminti..

Taigi mano liga nėra labai itin pavojinga ar guldanti į lovą. Na, yra, bet aš sergu lengvesne forma. Ir ačiū dievui, nes mama minėjo apie skausmus , kuriuos reiktų malšinti nuskausminamaisiais. Laimės kūdykis. Aš galiu ramiai gyvent, bet aišku reikia susigyvent su nuolatiniu nemaloniu dirginimu.

Tai tiek apie ligas, bet ištiesų aš ne apie tai norėjau rašyti. Aš svarsčiau apie bendravimo įtaką mūsų gyvenime. Ir jos tobulinimą.
Pagrinde viskas, matyt, priklauso nuo mūsų pačių. O įgūdžiai čia, matyt, ir kaip su kalbų mokymusi : progresuoja su praktika.
Bet tarkim kaip žmogui susitvarkyti su praktika, jei teorijos nėra,o praktikuotis gana sunku ir apskritai juk pradėjimui reikia iš kažkur gauti pradžią.
Pradžia pradėti. Keistos šiandien mano mintys. Matyt, per ilgai būnant namuose kažkaip viskas nesidėlioja į savo vietas, juk kai gyveni įtemptesniu rimtu tie kažkur likę retoriniai klausimai ten kažkur ir lieka. Na ir tema...pradžia pradžiai.

Kodėl pavyzdžiui po tokių neįdomių temos dėstymų ateina visiška tuštuma?
Bet ištiesų susidūrimai su tokiais atrodo nereikšmingais klausimais... kažkodėl kilo mintis, kad šitie rašymai mane bukina. Kątik taip sugalvojau, tai ir daugiau nerašysiu, kol nesugalvosiu ko nors, kas ristųsi iš galvos savaime ir greitai. Kad mane stabdytų laikas arba valandos, kurios irgi yra laikas. Juk veiksmai dėliojasi laikui ir nuo jo priklauso, todėl kai keičiasi ypatybės, kaip antai dabar, kai aš turiu atrodytų daug laiko, aš pasiilgstu tų minučių, kurios irgi priklauso laikui, kai jos mane verčia skubiau dėstyti ir greičiau rašyti tai, ko nesugalvosi, tai, kas ir taip yra sugalvota mano prigimtyje. Užduoti tuos klausimus, kurie kažkada bus atsakyti. Gal nuomonės, gal požiūrio išsiskyrimo esmėje. Laiko tema aišku neišsemiama, bet kartotis irgi nėra pati puikiausia savybė.
Laikui dar neatėjo laikas.
O kai per ilgai užsisėdi ne laiko tėkmėje, o savyje, tai tada prasideda tokios mintys kaip antai pradžia pradžiai. Juk, prisipažystu, tikrai ši tema mane šiek tiek nubukino. Ir apskritai nebe mano rašymas be laiko. Aš šiandien pamiršau ką noriu pasakyti ir kaip, nes manau, kad reiktų viską atsukti į savo pusę ir savaip, o šiandien man neišeina. Net ne savo stilium. Kas žino, tai supras.
Ačiū už dėmesį. Tikiuosi dar ko nors nesubukinau. Kaip antai save su savo tema. Tai jaučiama ir ne paviršutiniškai.

Tuk tuk į medį tris kartus
Vis pabelsdavau aš