At Last The Last

Pamačiau parduodamą hamaką graužikams ir pagalvojau, kodėl gi aš negalėčiau būti vienu iš jų ir suptis dabar kur nors šiltuose kraštuose, po palme, graužinėti riešutėlių ar nukritusių ant žemės kokių kitų gėrybių. Matyt, kaip kažkas visgi pasakytų, tai daro amžius, kad norisi pabėgti, neturėti neįveikiamų sunkumų, norisi maximum vietoj medium..nežinau. Atrodo, kad didelei daliai žmonių mano bėdos ir neatitikimai atrodytų juokingi, bet ką gi...viskas lengva, kas praėjo.

Dažnai būna galvoji ir ieškai savyje ir savo gyvenime kažko naujo. Bandai gal suteikti spalvų ar ko, bet galiausiai labai dažnai supranti, kad neturi ko naujo žmonėms parodyti. Kad va ir čia. Aš neturiu net dabar jums nieko naujo, ką būtų įdomu sužinoti. Apart gal tų, kurie mane pažįsta, nes visgi jiems visada įdomu tam tikros mano būsenos, bet pvz ką daryti tiems, kurie nieko apie mane nežino ir žinoti gal nenori? Gal daugelis tikisi gerų informtyvių puslapių,o ne kažkokių tam tikra prasme griaudulingų atviravimų ir kažkokių nepaaiškinamų būsenų įvardijimo.

Dėja. Aš nesu IT fanė. Nesu kažkokių politinių naujienų skleidėja, net ne kažkokia rašytoja. Na, aišku, turbūt derėtų siekti aukštumų ir didesnio skaitytojų rato, tačiau nėra, neįdomu tai ir neskaito. Plius mano mintys dažnai nutrūksta ir apkritai mėnesiais gali būti nieko naujo, nieko gero, nieko įdomaus, kad ir kiek viduje išgyventa. Bet man per sunku užsiiminėti su kasdieniais blogų pildymais, naujienų ir įvykių aprašymais, išsamiu pasaulio ar šiaip internetinių atradimų skleidimu.

Tikiuosi nebereiks čia rašyti kažko, jokios kūrybos, nes kam gi žmonėms dar vienas apsimestinis talentas, kam versti kažką sugalvoti, kam keisti kažką?Aš išgyvenu, taip. Išgyvenu savyje ir ne visada viena, bet daugiau bent kol kas man ir nereikia.


Su pavasariu

Jonas Mekas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai.

Aš nežinau, ar saulė

padarė tai,
lietus ar vėjas –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

Klausiausi, kaip šiureno
pavasario lietus,
plaudamas kaštanų
rausvus pumpuriukus, –
ir upeliukas bėgo
į slėnį nuo kalvos –
ir buvo gaila sniego
ir baltos spalvos.

O kiemuose, o skardžiuose
raudonaskruostės
kaimų merginos
sudžiaustė skalbinius,
nupūstus vėjo,
ir, atsišliejusios,
ilgai žiūrėjo
į geltonus blindės pluoštus:
nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.

Bet man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

Žinau – vėjas
skalbinius vis pūs ir pūs,
ir lietus atėjęs
lis vis kaštanus, –
bet meilė, kurią sniegas
nusinešė –
negrįš.
Giliai po sniegu miega
žodžiai ir širdis:
nes šiandien, kai sekiau
lietaus šokimą tarpdury –
pavasario lietaus! –
aš kitą pamačiau:

lietum praėjo,
ir buvo ji graži,
ir šyptelėjo:

Nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo,
nors man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.