rugpjūčio mėnesio trisdešimta diena

Vasara į pabaigą, tai nusprendėm paminėt. Pirma nuėjom i vis dar nematytus Simpsonus. Labai kietas filmas. Spider Pig!! Kątik gavau sms nestabdyti užjaučiamo žodžio, nes liko tik 2 dienos iki rugsėjo. Tai pasišaipymas kažkoks. Mažiau reik galvot apie tuos mokslus. Man liko dar 3 dienos.
Taigi po superfilmo varėm į miestą. Tipo seniai nematytas žinot. O ir šiaip.. Tai vat.. sėdėjom netoli Katedros. Leido iš kažkur muzikos, tai labai fainai pakalbėjom, šiaip buvo keista prisimint jau gana senus laikus. Šita vasara viską nuplovė į praeitį. Gyvenu tik ja kolei kas... Tada kai pasidarė jau nebepakeliamai šalta nuėjom į Dramblius. Ten kaip visad žavinga pabūt. Išgėrėm pavakario matės "Prie Židinio" tik nežinau..kažko trūko...a taip! Židinio...chi

O šiaip keista bus grįžti. Ruduo neša savo maišą. Šaltą, lapų. Jo kepurė lapinė. Jis pats kažkoks lapas.. Kažkaip manau, kad vėlgi bent pusę metų bus šiek tiek nostalgiškai prisimenama vasara, o likusius planuojama nauja. Tik nereikia per daug apie mokslus.. šitie metai turbūt bus patys laisviausi iš to, kas liko... Taip...ruduo..gal ir nieko metų laikas iki pusės. O šiom dienom taip šalta..

Bet viena gerai - sostinės dienos!
Dabar groja A. Kaniava "Visas siūlais baltais". Kartojasi. Laukiam "Mokytojų" naujo sezono. Lankysim. Pavyzdingiau už pamokas. O gal..

Taigi taigis... šeštadienį minėsim 1 dieną. Su Mamuku, o kitądien su a...pamiršau...minčių audra berods..na tipo "Brainstorm". Geras savaitgalis žadasi.

Tuščia galvoj. Ir apskritai nieko nieko nesinori galvot. Baisu. Kaip čia pristabdžius laiką? Ką derėtų padaryt? Ai...
Kartais pagalvoju, kad nenoriu būt čia ir dabar. Iš vis nenoriu būt. {Čia jei ką, aš ne apie savižudybę}.. Šiaip...aš net nežinau kur dabar norėčiau būt. Greičiausiai plaukiot kokioj Malijorkoj arba kokioj...kakavoj. Sėdėt ant žolės, po medžiu, kur nešalta ir ramu. Viena, ne viena...gal su ponia Muzika. Nekalbėt. Gal gitara. Mintys. Nežinau ką dar pasiimčiau į posėdį. Akis. Šypseną. Gal sutiktų ir nuotaika eit, bet ji visada tokia užsiėmus. Tikra verslininkė.
Tikrai.. miegas jau laukia pravėręs vartelius. Čia. Čia pat moja. Su koja. Sukiojas. Nusisuka. Atisuka. Tipo eikš, sako. Tipo laukiu.
Jau atpratau nuo gyvenimo su internetu pašonėj. Kaime gi taip. Gal ir gerai, bet dabar norint kažką daugiau parašyti skauda akis, o galvoj taip tyliai pilna, kad net negera.
Jau dabar jaučiu lovos minkštimą. Su ranka glostau pagalvę. Va čia tai rar!
Ir taip juokinga dabar pasidarė. Ir išviso. Kam čia kas rūpi. Eisiu aš miegot. Pasiimsiu tik nuotaiką sau į pašonę. Negera. Negera išmesti liūdesį lauk, bet jis jau pabuvo pas mane...o papapaa liūdesį...greičiausiai per rudenį nespėsiu tavęs pasiilgt, nes tu - rudens rūbas. Rudens draugas. Tu pats ruduo, bet tik vėlyvas. Toks tuščias, nykus, vienas ir vienišas. Toks vienišas, kad stengiesi rast draugų, bet tu toks vienas, kad tavo draugai irgi vieniši. Jie vieniši tavo vienišumu. Jiems liūdna dėl vienišumo ir jau nebesvarbu kieno. Bet jis tavo. Vienas. Tu vienas liūdesį. Aš ne su tavim. Aš su tavo vienišumu. Tu neturi draugų liūdesį. Tavo vienišumas jų turi. Daugiau negu reikia. Ak, tas sukčius! Pasinaudojo tavim, bet tu miegok. Gali ant mano pagalvės. Turiu dvi. Palikt? Prie sienos. Ta, matai, patogesnė. Ir nebebūsi tu vienas. Ne... tik tavo vienišumas nebebus. Tu liksi toksai pats...
Labanaktis

Grįžus {+Šinsu ištrauka}

Kažkaip keista grįžti namo. O ypačiai kai taip netoli visai nelaukiami mokslai..metų laukiu, man rodos bus taip smagu, kaip niekad nebuvę, bet kartu ir nesinori sugrįžti į tą kasdienybę. Aš ją pakeisiu. Aš pasikeisiu. Aš pasitaisysiu ir daugiau susikoncentruosiu į laimingą dieną.

Sau sėdžiu ir mąstau, kad būtų keista gyventi visiškai atvirai, nebijoti savęs. Nebijoti.

Sau sėdžiu ir prisimenu neįtikėtinas naktis. Su mėnuliu. Su Lin. Su milžinišku mėnuliu! Juk Vilniuj visai netaip. Visų pirma keista matyti namus. Visai tokius pačius, grįžus iš kažkaip susigyvento kaimo. Keista, nes čia nesimato žvagždžių ir dangaus apskritai. Nėra obelų su labai skaniais obuoliukais. Čia naktį niekas keistai nešlama ir nejučiom tariamai nevaikšto po langais. Čia nėra balkono miegojimui, verandos irgi tam pačiam tikslui, čia neišeisi į lauką pagroti gitara ir išgerti arbatos. Žinoma, mieste gera, bet pasiilgau kaimo. Gal todėl, kad ten buvom beveik vienos ir galėjom tvarkytis savaip. Matyt. Bet labiausiai pasiilgau mėnulio. Ant drąsos. Ir juokingų pasivaikščiojimų. Dar visai smagu būdavo susitikti nedrąsius kaimiečius, susipažinti kviečiančius, gerai apgirtusius ir jau net pagyvenusius vyrus su moterimis, nugriuvusiomis šalimais ant pievos "pailsėti".

Keista šita vasara. Pažadėjom nepraleisti šių metų veltui. Juk vienuolikti. Ateity nusimato koncas, festas ir šiaip party Linelės gimšui paminėti. O dabar nesinori tik į mokslus. Nesigalvoja visai apie juos. Bet stengsiuos, kad jie užimtų kuo mažiau. Kaip gi kadais. Kaip gi dar prieš vasarą.
Visai įdomu pradėti tvarkytis gyvenimą ir jį pažinti. Suprasti, kad jau greit bus laikas suktis pačiam ir įdomu pamatyti, kad tiek gero turbūt tavęs laukia. Tik reik mokėt tuo naudotis.


" Šinsu paėmė skėtuką, batukus ir išbėgo į gyvenimą. Po skėčiu nelis, o batukai šiaip gražūs. Taip, Šinsu mokėjo džiaugtis savim ir gyvenimu. Žinoma buvo pakankamai patenkinta ir lietum. Kuris jos nemėgo. Nemėgo jos skėčio, tiksliau pasakius. Šinsu niekada nesidėdavo batų. Jai būdavo gera juos nešti rankoje. Geltonus. Geltonus ir su raišteliais. Ji pamiršdavo viską pasaulyje, kuomet sėdėdavo su batukais ant pievos arba lakstydavo keliu. Ji apskritai buvo viską pamiršusi. Ir šiek tiek pamišusi. Gal greičiausiai dėl batukų. Juk ir tie buvo ne šiaip sau. Tokie crazy kaip sakydavo ji. Taip, Šinsu. Vasaros vaikas. Taip, Šinsu su batukais. Rankoje. Su skečiu rankoje. Su gerumu. Gal irgi rankose, kad taip lengvai dalijo. Žodžiu Šinsu turėjo daug rankų. Kaip Buda gal. Kaip Buda. Šinsu niekada nematė Budos. Niekada ji net lietaus nematė. Šinsu nieko nematė. Ji tik jautė savo rankose visą pasaulį. Ir apkabinusi gerumu nešė jį pačioj garbingiausioj vietoj. Šalia batukų."

Nuo karščio jūrų arkliukai rasoja
Išmetę ant kranto inkarą smėlio
Raudonos jų uodegos žybsi po kojom
Odoj balti syvai sunkiasi gaiviai
Paplautas į krantą arkliukas ropoja
O probangiu kartais ir ritasi
Puikybėj, tarp irklų, prie smėlino inkaro
O ten debesynai jam šypsosi.

Naktis kvepia narcizais, jazminais arba kątik pražydusiomis tulpėmis, kaip kvepia naktinis Šeškinės gėlių turgus. Naktis alsuoja nupjautos žolės kvapu, o užvis geriausia, kai dvelkia nakvišomis, kai lietui prasidėjus ore tvyro vasarinis įkaitusio asfalto kvapas.

A...šiandien išvažiuoju į kaimą. again. ir šiaip gana ilgam, bet viena ten busiu gal tik kokia dieną ar dvi. nežinau ar tai gerai. turiu omeny, kad taip trumpai. kažkaip nieko smagaus nevyksta. niekur. tuščia, liūdna, nesinori, kad vasara pasibaigtų, todėl apie tai bandau negalvot, bet vis kažkas primena. išviso stengiuos būt kitokia. savim, nes taip mažai žmonių, kurie mane pažintų. palyginus, tai niekas. Traumos pažįsta, bet nežinau. o gal visai ir ne. keista, kai eini žmogus, pagalvoji, kas dabar apie tave ką mano ir lieka tuščia vieta. o gal..kažkur kažkaip... nežinau..matyt niekam kątik išsakytos mintys nesuprantamos (ne ta prasme, kad mąstai ką apie tave galvoja kiti). bet nusišnekėjimui ribų nėra. visai gal ir būtų įdomu čia pradėti filosofuoti kodėl pasaulyje tiek užsidariusių žmoniu, kokia to esmė, pasekmės ir panašiai, bet jei jau rašau čia savo a la dienoraštį, tai malonėjau susiprasti, kad filosofuoti galiu kada tik noriu,o dėstyti tik man suprantmas mintis, tik man suprantamais išsireiškimais taipogi. grįžus iš kaimo norėčiau pokyčio. visame kame, bet jau dabar spėjau nutuokti, kad jo nė nebus, nes jau nebūta kažin kiek laiko. na tiesa, kažkiek naujo atnešė ir šita vasara, bet lieka bet.bet.bee...beat..

Kad būčiau visokia aš tau

Žinai kaip būna...eini gatve ir stebi viską aplink. Čia mažas šuo tapsnoja miegančia gatve, čia seni namai, pilni kažko keisto ir tokio nežinomo. Atsisuki ir matai praeitas gatveles, matytus žmones..viskas taip sava... Tik baugu, kad taip ir liktum čia, jei tik likimo taip duota... Bet tu šypsokis. Ir juokis, kai juokias savi. Tu būk savo draugu, jei tavo draugai išvažiavo svetur - pas kitus. Tu šok, kaip dar niekas nešoko gražiai Ir klausyk, ką preivis sakys, sužavėtas grakščių judesių. Ir tu keiskis, nes keistis mus verčia gyvenimas. Jo pastūmėti mes žengiam pirmyn tarp klaidų, jas trypdami, pamindami, palik jas seniai užmirštas toli..atgal. Būk kartais truputį laimingas, kaip vaikas matydamas saulę, būk ramus, kaip krentantis sniegas, žiemai į žemę besileidžiant, nebūk blogas žmogus, nes tik jiems kažko vis trūksta iki tikrojo draugo bučinio, būk siaubingai patenkintas ir keisto jausmo pagautas... Nežinau...būk savim..būk visoks, nes visokių reikia, o geriausia, kai atstoji kažkam visą pasaulį...tartum man, kad būčiau visokia aš tau....

Afrikos Hamakuos

Afrikos Hamakuos
Aš sulaužysiu duotą pažadą
Daugiau nevalgyt, nekvėpuot ir nežiūrėti.

Ten supasi gražiausi vaisiai, kekėm noksta
-Imk ir vagyk - sako.

Ten supasi tamsieji. Žmonės.
Ir šviesios jų sielos.

Ten auga žali, jau prisirpę lapais
Medžiai. Į kuriuos taip gera
Užlipti ne vienai.


Afrikos Hamakuos
Kvepiantis vėjas supa
Baltą moterį.
Baltą drobę.
Baltus žiedus.
Po tamsiųjų kojom.

Ten supasi ištįsę baobabai
Ir džiunglėse šešėliai supas
Supas supas
Pusny rausvų rozečių ir mergaičių.

Bet blaškosi tik Afrikos Hamakuos
Baltutė moteris baobabų girios pakrašty
Ant aukšto žalio medžio
Į kurį užlipti gera
Ne vienai.

Pradžiai

Šį vakarą tylų, pradedu savo matyt niekuo neišsiskiriantį rašymą. Šalia visų išgyvenimų, probėgiais pastebėtų dalykų, minčių ir keistų atradimų, čia būtų smagu aprašyti ir savo kūrybą. Kartais norisi būti išklausytam ir gal net suprastam. Paprastam ir vienodam, o kartais visai į nieką nepanašiam. Supaprastėjusios mintys, seniai žinomi išsireiškimai tenenuvilia, o gal kas ir prajuokins.

Seniai seniai, kai dar visai buvo nedaug pasaulio, mano regėto, aš pradėjau savo rašinėjimus. Gal kažkaip keista ir neramu širdy, bet atsimenu savo pirmą eilėraštį, kuris keistai privertė mane susimąstyti, kad galgi vertėtų rašyti toliau. "O jau nesugrįši jaunyste gražioji, dangus jau nebus toks skaidrus. Ir vėlei tą seną trobelę palikus, eini sau tiesiu tuo keliu..." ir panašiai..jis buvo gana ilgokas ir toksai stiprus tame amžiuj, o rašymas apie praėjusią jaunystę, kurios dar nebuvau patyrus..vaikiškos mintys gana tiksliai atformavo senimo nostalgijas. Kame ir dangus niaukstos ir ruduo ateina, o po jo jau ir gyvenimo žiema, matyt.

Taigi dabar, būtent gyvendama savo jaunystės dienas, po giedru dangum, svajodama, matydama ir suprasdama dar ne tiek ir daug, noriu probėgom sau pačiai priminti kažkurias keistokos, kartais tokios liūdnos ir bevaisių svajų aplipdytos praeities dalis.

"Ten už girių toli...aš girdėjau kadais...mėlynuoja šalis, mėlyna kaip linai. Miega tavo žaislai, ten toli palikti ir kas buvo seniai ten begalo arti...kai vaidenasi toliuos, ko niekad nebus, tai šalis mėlynoji tau siunčia sapnus..."

Taigi taigis..visų pirma man yra gana keista nevertinti savęs. Gal ne tiek nevertinti, bet nuvertinti. Sėdi, pagalvoji: ir ko gi tu vertas esi šiam genijų, naujovių ir įdomybių pasauly? Ką gi tu gali parodyt apart savo paslėptos asmenybės ir išskirtinai slepiamo būdo? Tuomet atrodo, kad tu pasauly vienas ir vienišas, kažkiek linkęs į atsiskyrimą, gal net savižudybes, kurių niekada taip ir nebus. Iš to ir gimsta gana lėkštoki, pasiilgę žmonių žodžiai. Kartais net pačiam juk norisi save graudinti. O juk tai, taip sakant..juokinga. Gyveni žmogus gerai, juokies daug, turi draugų, palaikymą, paramą, supratimą, o kad kartais ne visos svajos pildosi ir sapnai atgulus, bet nemiegant nebus niekad tikri, visgi turi suprast. Ir žmogus, linkęs į užsidarymą, linkęs į save, į vieningą apmąstymų ir nemiegotų sapnų gyvenimo būdą turi būt labai atsargus, kad būtų. Kad išvis būtų pastebėtas. Kad pasistengtų likti savim. Likti paliestu ir gerai suprantamu. Mielu, pažįstamu, traukiančiu. Taigi visas kūrybos svajingumas prasideda žiūrint pro langą, žiūrint vienam, vienišam, laukiančiam per daug apsvajotų dienų.

***

Pabiro bangom jūrinės

Kopos svyra lyg beržinės

Neša kieto sūrio svaigų

Kvapą užjūrio mozaikos

Spingso vėliava burinė

Sukasi medaug puodynėj

Kapitonas, stato kopą

Ten - sekmadieninės ropės

Verkia vėjai palapinėj

Jų kasas šuva sumynė

Kyla bokštai ant krantinių

Kapitono pramanytų

Bet visus aplenkia tvaikas

Artinas juodasis saikas

Šlapią nosį pakabina

Ir tamsa ropes naikina.