Pradžiai

Šį vakarą tylų, pradedu savo matyt niekuo neišsiskiriantį rašymą. Šalia visų išgyvenimų, probėgiais pastebėtų dalykų, minčių ir keistų atradimų, čia būtų smagu aprašyti ir savo kūrybą. Kartais norisi būti išklausytam ir gal net suprastam. Paprastam ir vienodam, o kartais visai į nieką nepanašiam. Supaprastėjusios mintys, seniai žinomi išsireiškimai tenenuvilia, o gal kas ir prajuokins.

Seniai seniai, kai dar visai buvo nedaug pasaulio, mano regėto, aš pradėjau savo rašinėjimus. Gal kažkaip keista ir neramu širdy, bet atsimenu savo pirmą eilėraštį, kuris keistai privertė mane susimąstyti, kad galgi vertėtų rašyti toliau. "O jau nesugrįši jaunyste gražioji, dangus jau nebus toks skaidrus. Ir vėlei tą seną trobelę palikus, eini sau tiesiu tuo keliu..." ir panašiai..jis buvo gana ilgokas ir toksai stiprus tame amžiuj, o rašymas apie praėjusią jaunystę, kurios dar nebuvau patyrus..vaikiškos mintys gana tiksliai atformavo senimo nostalgijas. Kame ir dangus niaukstos ir ruduo ateina, o po jo jau ir gyvenimo žiema, matyt.

Taigi dabar, būtent gyvendama savo jaunystės dienas, po giedru dangum, svajodama, matydama ir suprasdama dar ne tiek ir daug, noriu probėgom sau pačiai priminti kažkurias keistokos, kartais tokios liūdnos ir bevaisių svajų aplipdytos praeities dalis.

"Ten už girių toli...aš girdėjau kadais...mėlynuoja šalis, mėlyna kaip linai. Miega tavo žaislai, ten toli palikti ir kas buvo seniai ten begalo arti...kai vaidenasi toliuos, ko niekad nebus, tai šalis mėlynoji tau siunčia sapnus..."

Taigi taigis..visų pirma man yra gana keista nevertinti savęs. Gal ne tiek nevertinti, bet nuvertinti. Sėdi, pagalvoji: ir ko gi tu vertas esi šiam genijų, naujovių ir įdomybių pasauly? Ką gi tu gali parodyt apart savo paslėptos asmenybės ir išskirtinai slepiamo būdo? Tuomet atrodo, kad tu pasauly vienas ir vienišas, kažkiek linkęs į atsiskyrimą, gal net savižudybes, kurių niekada taip ir nebus. Iš to ir gimsta gana lėkštoki, pasiilgę žmonių žodžiai. Kartais net pačiam juk norisi save graudinti. O juk tai, taip sakant..juokinga. Gyveni žmogus gerai, juokies daug, turi draugų, palaikymą, paramą, supratimą, o kad kartais ne visos svajos pildosi ir sapnai atgulus, bet nemiegant nebus niekad tikri, visgi turi suprast. Ir žmogus, linkęs į užsidarymą, linkęs į save, į vieningą apmąstymų ir nemiegotų sapnų gyvenimo būdą turi būt labai atsargus, kad būtų. Kad išvis būtų pastebėtas. Kad pasistengtų likti savim. Likti paliestu ir gerai suprantamu. Mielu, pažįstamu, traukiančiu. Taigi visas kūrybos svajingumas prasideda žiūrint pro langą, žiūrint vienam, vienišam, laukiančiam per daug apsvajotų dienų.