A...šiandien išvažiuoju į kaimą. again. ir šiaip gana ilgam, bet viena ten busiu gal tik kokia dieną ar dvi. nežinau ar tai gerai. turiu omeny, kad taip trumpai. kažkaip nieko smagaus nevyksta. niekur. tuščia, liūdna, nesinori, kad vasara pasibaigtų, todėl apie tai bandau negalvot, bet vis kažkas primena. išviso stengiuos būt kitokia. savim, nes taip mažai žmonių, kurie mane pažintų. palyginus, tai niekas. Traumos pažįsta, bet nežinau. o gal visai ir ne. keista, kai eini žmogus, pagalvoji, kas dabar apie tave ką mano ir lieka tuščia vieta. o gal..kažkur kažkaip... nežinau..matyt niekam kątik išsakytos mintys nesuprantamos (ne ta prasme, kad mąstai ką apie tave galvoja kiti). bet nusišnekėjimui ribų nėra. visai gal ir būtų įdomu čia pradėti filosofuoti kodėl pasaulyje tiek užsidariusių žmoniu, kokia to esmė, pasekmės ir panašiai, bet jei jau rašau čia savo a la dienoraštį, tai malonėjau susiprasti, kad filosofuoti galiu kada tik noriu,o dėstyti tik man suprantmas mintis, tik man suprantamais išsireiškimais taipogi. grįžus iš kaimo norėčiau pokyčio. visame kame, bet jau dabar spėjau nutuokti, kad jo nė nebus, nes jau nebūta kažin kiek laiko. na tiesa, kažkiek naujo atnešė ir šita vasara, bet lieka bet.bet.bee...beat..