Sau sėdžiu ir mąstau, kad būtų keista gyventi visiškai atvirai, nebijoti savęs. Nebijoti.
Sau sėdžiu ir prisimenu neįtikėtinas naktis. Su mėnuliu. Su Lin. Su milžinišku mėnuliu! Juk Vilniuj visai netaip. Visų pirma keista matyti namus. Visai tokius pačius, grįžus iš kažkaip susigyvento kaimo. Keista, nes čia nesimato žvagždžių ir dangaus apskritai. Nėra obelų su labai skaniais obuoliukais. Čia naktį niekas keistai nešlama ir nejučiom tariamai nevaikšto po langais. Čia nėra balkono miegojimui, verandos irgi tam pačiam tikslui, čia neišeisi į lauką pagroti gitara ir išgerti arbatos. Žinoma, mieste gera, bet pasiilgau kaimo. Gal todėl, kad ten buvom beveik vienos ir galėjom tvarkytis savaip. Matyt. Bet labiausiai pasiilgau mėnulio. Ant drąsos. Ir juokingų pasivaikščiojimų. Dar visai smagu būdavo susitikti nedrąsius kaimiečius, susipažinti kviečiančius, gerai apgirtusius ir jau net pagyvenusius vyrus su moterimis, nugriuvusiomis šalimais ant pievos "pailsėti".
Keista šita vasara. Pažadėjom nepraleisti šių metų veltui. Juk vienuolikti. Ateity nusimato koncas, festas ir šiaip party Linelės gimšui paminėti. O dabar nesinori tik į mokslus. Nesigalvoja visai apie juos. Bet stengsiuos, kad jie užimtų kuo mažiau. Kaip gi kadais. Kaip gi dar prieš vasarą.
Visai įdomu pradėti tvarkytis gyvenimą ir jį pažinti. Suprasti, kad jau greit bus laikas suktis pačiam ir įdomu pamatyti, kad tiek gero turbūt tavęs laukia. Tik reik mokėt tuo naudotis.
" Šinsu paėmė skėtuką, batukus ir išbėgo į gyvenimą. Po skėčiu nelis, o batukai šiaip gražūs. Taip, Šinsu mokėjo džiaugtis savim ir gyvenimu. Žinoma buvo pakankamai patenkinta ir lietum. Kuris jos nemėgo. Nemėgo jos skėčio, tiksliau pasakius. Šinsu niekada nesidėdavo batų. Jai būdavo gera juos nešti rankoje. Geltonus. Geltonus ir su raišteliais. Ji pamiršdavo viską pasaulyje, kuomet sėdėdavo su batukais ant pievos arba lakstydavo keliu. Ji apskritai buvo viską pamiršusi. Ir šiek tiek pamišusi. Gal greičiausiai dėl batukų. Juk ir tie buvo ne šiaip sau. Tokie crazy kaip sakydavo ji. Taip, Šinsu. Vasaros vaikas. Taip, Šinsu su batukais. Rankoje. Su skečiu rankoje. Su gerumu. Gal irgi rankose, kad taip lengvai dalijo. Žodžiu Šinsu turėjo daug rankų. Kaip Buda gal. Kaip Buda. Šinsu niekada nematė Budos. Niekada ji net lietaus nematė. Šinsu nieko nematė. Ji tik jautė savo rankose visą pasaulį. Ir apkabinusi gerumu nešė jį pačioj garbingiausioj vietoj. Šalia batukų."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą