Sugrojau šįvakar Bitlų.
Ir prisiminiau, kad čia norėjau parašyt, kodėl šitas metų laikas yra geras. Aišku tada dar nebuvo taip šalta.


Esant lauke tikrai neatrodo kad oras kažkoks kitoks, nei turėtų būt, tačiau tas momentas, kai tik tik išeini į lauką yra stebuklas. Aš visada rudenį vakare išeinu į lauką įkvėpdama ir turbūt tai yra geriausias rudeninis momentas per visą dieną.
Atgaiva paplūsta mano viduj ir taip gera, taip ramu. Jau kažkur jaučiasi žiema. Atrodo apčiuopi rankomis čia pat tvyrantį šaltuką ir atrodo, kad daugiau nieko pasauly čia ir nereikia. Tik tą akimirką, o tada jau ateina kitos mintys ir šalta.
Man rodos, kad jei daugelį dalykų mum būtų leista įvertinti vos akimirkai, požiūris būtų visai kitoks. Pavyzdžiui kaip įsivaizduotume bučinį, kuris dar visiškai visiškai nespėjus iki pačio galo lūpoms susiglausti pasibaigtų? Arba pavydžiui jei karštą dieną rankomis tik vieną kart nutekėtų šalto vandens srovė. O, kaip man patinka kaip galiu rankas lieti po šaltu vandeniu, bet jei tai truktų trumpai trumpai? Viskas dabar man būtų aišku, nes žinočiau koks tai smagumas ir norėčiau kartoti, kad ilgiau užtęsčiau, tačiau ar būtų taip pat, jei nežinočiau trukmės ar šiaip...
Kažkokios keistos mintys šįvakar. Ir bitlai turbūt šiek tiek prisidėjo. Bet pasvarstyti apie tai galima.
Šiandien tiek.