Bet gerai pagalvojus nemigos naktys yra geras laikas. Naudingas ir produktyvus, pagal kiekvieno norus ir galimybes.
Mano produktyvumas auga kūryboje, grojime, skaityme ir įdomių atradimų skiltyje.
Naktis atsineša kažkiek kitokias mintis ir nuovoką. Nežinau, ar rytas protingesnis už vakarą (nors aišku naktis apskritai čia nėra minima. Priskirkime ją vakarui.), tačiau man gera tyliai naktį nuveikti kažką naudingo, nepaisant kitą dieną ilgėjančios miego trukmės ir mažėjančio naudingo dienos ploto.
Nes naktį uždegus stalinę lempą kažkaip keista sėdėti. Tada pavyzdžiui ateina įdomiausios mintys ir neatsakomiausi klausimai.
Tokie, kaip pavydžiui:
*kas lieka po mirties?
*kaip aš sugebu kalbėti su savimi mintyse ir netgi sau prieštarauti ir dvejintis?
*kas turėjo didžiausią įtaką mano charakterio formavimuisi?
*kas aš esu sau ir ne tik?
*kas pasikeistų, jei manęs nebūtų?
*kodėl aš čia vardinu klausimus skaitytojams incognito ir ką tai man duoda?
Na, tokie apsurdiški klausimai ir panašiai.
Ieškojau, gal kiek beprasmiškai, ką čia įdėjus iš seniau, nes kažkaip, atrodo, nebegaliu ko nors va dabar sukurt, kaip visad bandžiau. Ir radau tokį. Šiaip man rodos jis imponuoja tik man, nes nėra sietas su kažkuo konkrečiu, turbūt net su pačia savim nesiejau (gal daug kas mano, jog tai absurdas, bet..), bet man jame atsiveria vaizdai, kuriuos aš ir mačiau, kai rašiau, ar tik dar bandžiau kažką parašyt. Nežinau, man tikrai kažko jame yra. Čia ne šedevras ir net ne kažkas tokio neįtikėtinai išskirtinio, bet jaučiu aš šituos sakinius, nors tu ką. Galima perkeltine prasme sakyt, kad tai yra išjausto akimirkos vaizdo žodinė raiška.
"Po kėde sėdi šviesa, o lange tamsu....Aš prieinu greitomis, pasiimu knygą ir atsisėdusi ant grindų ją vartau, glostau, glaudžiu prie skruosto...padedu knygą ir atsigulu galvą padėjus prie lango...dar būna pavalgau, bet nedaug..ir taip sau guliu, gyvenu..neilgai, kol į langą pasibeldžia brėkštančio ryto kvapas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą