*****
O viskas prasidėjo matyt per vėlai. Bent jau taip pasirodė. Jai. Bet juk sakoma, kad viskas atsitinka tuomet, kai mažiausiai tikiesi. Na ji tikisi dar ir to, kad šis teiginys jos gyvenime pasiteisino pirmą ir paskutinį kartą. Vis dėlto, kaip buvo niekas nežino. Ir nors gyvenimas, kai kurių manymu, yra jau suplanuotas dalykas ( čia tieji, kurie tiki „ a la lemtimi“ ), bet jai šitokio siurprizo net pats likimas pakišti neturėtų tiek sumanumo ir techninių gabumų.
***
Kai eini gatve, matai besikeičiantį visuomenės vaizdą. Eina žmonės ir tu eini, o aplink vis zuja mašinos ir begioja pasimetę vaikai, o gal ir šunys. Ir tada norisi neiti gatve. Neiti ta pačia gatve, kaip ir visi papilkėję dėdės. Norisi neiti tuo pačiu gyvenimo taku, bet pasaulio nepakeisi kaip gatvės, pasukęs už kampo. Juda visi vienodai ir ten. Vienur kitur blyksi raudonas šviesaforas. Tik vienas klausimas: kodėl visi, kuriuos matau, dabar raudoni? Žmonės stumdo vieni kitus, nes bala žino kas juos verčia tikėti, kad draudžiama pavėluoti į darbą, o viršininkas („ a la svarbiausia asmenybė“) dažnai jame išvis nepasirodo. Todėl pasukusi už dar vieno kampo su įrėžtomis, iš senumo nusitrynusiomis grafiti raidėmis stebiu visą tą patį vaizdą.
***
Aš nakties žmogus. Aš išsiskleidžiu, kaip kvapas po virtuvę vištienos, kątik ištrauktos iš orkaitės. Tik naktį. Kaip pajuodęs tiuninguotas forsų automobiliukas naktimis baladojuos palei kaimynų langus, klausydamasi pačių stipriausių visame pasaulyje nakties bosų. Jie suvirpina plaukus ir blakstienas, o daugiau nejudina ir rytas ateina.
***
Kai atsiguli žolėje, girdi, kaip ošia jūra. Akis nuplauna sūrūs vabalai, o skruzdžių vėjas šiurena plaukus. Ir jei galėtum gulėt visą dieną pievoj, matyt pavirstum į besparnį laumžirgį. Atsikeltum ir grįžtum namo, visiems įtariai stebint kiekvieną tavo dūzgtelėjimą ar staigesnį judesį. Kiti gi net išdrįstų pereiti paskubomis į kitą gatvės pusę, pamynę visus žmogiškumo, moralės ir tolerancijos principus. Ko mokė tėvai. Papilkėję rimtuoliai vyrai dėtųsi nematą, kas darosi. Gal net apsimestų neva jiems jau reikia sukti. Dar mandgiai aplenktų. Bet jei susiliestumėte atsisukęs gali pamatyti jų pakankamai netolerantiškas minas ir, iš kišenės ištraukta balta nosinaitė, gracingais judesiais jau šalintų tavo tariamai paliktą AIDS bakteriją ant pilko, brangesnio už kitų (turbūt brangesnio. Ne. Tikrai brangesnio), palto.
Kai eini gatve, matai besikeičiantį visuomenės vaizdą. Eina žmonės ir tu eini, o aplink vis zuja mašinos ir begioja pasimetę vaikai, o gal ir šunys. Ir tada norisi neiti gatve. Neiti ta pačia gatve, kaip ir visi papilkėję dėdės. Norisi neiti tuo pačiu gyvenimo taku, bet pasaulio nepakeisi kaip gatvės, pasukęs už kampo. Juda visi vienodai ir ten. Vienur kitur blyksi raudonas šviesaforas. Tik vienas klausimas: kodėl visi, kuriuos matau, dabar raudoni? Žmonės stumdo vieni kitus, nes bala žino kas juos verčia tikėti, kad draudžiama pavėluoti į darbą, o viršininkas („ a la svarbiausia asmenybė“) dažnai jame išvis nepasirodo. Todėl pasukusi už dar vieno kampo su įrėžtomis, iš senumo nusitrynusiomis grafiti raidėmis stebiu visą tą patį vaizdą.
***
Aš nakties žmogus. Aš išsiskleidžiu, kaip kvapas po virtuvę vištienos, kątik ištrauktos iš orkaitės. Tik naktį. Kaip pajuodęs tiuninguotas forsų automobiliukas naktimis baladojuos palei kaimynų langus, klausydamasi pačių stipriausių visame pasaulyje nakties bosų. Jie suvirpina plaukus ir blakstienas, o daugiau nejudina ir rytas ateina.
***
Kai atsiguli žolėje, girdi, kaip ošia jūra. Akis nuplauna sūrūs vabalai, o skruzdžių vėjas šiurena plaukus. Ir jei galėtum gulėt visą dieną pievoj, matyt pavirstum į besparnį laumžirgį. Atsikeltum ir grįžtum namo, visiems įtariai stebint kiekvieną tavo dūzgtelėjimą ar staigesnį judesį. Kiti gi net išdrįstų pereiti paskubomis į kitą gatvės pusę, pamynę visus žmogiškumo, moralės ir tolerancijos principus. Ko mokė tėvai. Papilkėję rimtuoliai vyrai dėtųsi nematą, kas darosi. Gal net apsimestų neva jiems jau reikia sukti. Dar mandgiai aplenktų. Bet jei susiliestumėte atsisukęs gali pamatyti jų pakankamai netolerantiškas minas ir, iš kišenės ištraukta balta nosinaitė, gracingais judesiais jau šalintų tavo tariamai paliktą AIDS bakteriją ant pilko, brangesnio už kitų (turbūt brangesnio. Ne. Tikrai brangesnio), palto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą