- Jeronimai, aš bijočiau karo. Aš bijau turbūt visko. Jeronimai, tu šiandien toks negyvas. O ką man daryt, jei aš tokia jau visąlaik? - šnibžda siena Jeronimui sapnuose.
- O kas bus, kai mes visi numirsim? - verkdamas klausia Jeronimas, mat vakare žiūrėjo graudų filmą.
- O kai mes numirsim...tada ir pažiūrėsim - atsakė toji.
Ir Jeronimui pasidarė taip liūdna. Taip liūdna ir nyku, kad net pabudo.
Jeronimas pasijuto savanaudis. Paskutinį kartą, nes suprato, kad visi tokie kartais esame ir pradėjo to nepaisyti ir galvoti, kad gal Dievas, kurį manė esant, irgi neima galvon.
Ir Jeronimas bandė būt savanaudžiu sienoms, bet kas jom toks jo būdas - niekis. Tada galiausiai pats prieš save. Ir tada Jeronimas pabudo, nes ant jo galvos nukrito lempa.
- Dieve, ačiū - šyptelėjo Jeronimas.
O kai laivai plauks pasroviui prieš srovę, tada viskas bus kitaip. O Jeronimas jau dabar kitoks, nes jo sapnai kitokie už jį patį. Jo sapnai - kitas gyvenimas, už save gyvena kitaip. Tai čia sienoje, tai veidrodyje ir vis negana Jeronimo sapnams naktų.
O kai laivai prieš vėją kels inkarus, o ne bures, tai Jeronimo sapnams ir dienos kitoniškumui bus negana.
Jeronimas sapnavo kiškį. Pilką kiškį, kuris nešiojosi lentelę su užrašu "Piškis". Jeronimas juokėsi juokėsi, tada plyšo kiškio lūpa ir jis nusiskandino su akmeniu po kaklu. Jeronimas supyko ant kiškio, bet pats ar bandė kada juoktis su suplyšusia lūpa?
Sapnuose ašaros kaip pupos rieda - atsiminė Jeronimas ir išsivirė pupų sriubos, kad nurytų tą kartėlį, kad nebeliktų pasauly ašarų, kaip pupų riedančių.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą