Sapnuose pas Jeronimą #3

Jeronimo gyvenimo moto buvo: gyvenk taip, kad turėtum, ką papasakoti. Jeronimas ir vadovavosi šia logika. Jis kasdien kažką porindavo visiems (o gal viskam), bet kartu ir pats sau. Daiktai kambaryje ir taip žinojo visas Jeronimo istorijas. O gal net ir į ateitį. Ir kai Jeronimas tai suprato, metė tą moto lauk ir dabar gyvena su gyvenimo auto : turi pasamoningai žinoti, kas tu esi, į ateitį.


Jeronimas buvo klasikos gerbėjas. Kai ateidavo gūdi bemiegė naktis, jis, pritildęs radijo imtuvą, klausydavosi "Klasika" programos ir nerimąstingai nelaukdavo pabaigos. O kai nutildavo paskutinis, dažnai smuiko ar kontraboso, garsas, Jeronimas taip pat neramiai užmigdavo.
Bet tąkart "Klasika" programos radijas negaudė.
"Matyt karma kažkokia bloga" - spėliojo Jeronimas išjungdamas radiją.
Nagi trūko jam kažko, trūko postūmio į užmigimą, tai jis pasiėmęs gitarą grojo. Ir kažikaip gražiai jis grojo, kad net pradėjo jam ploti. Ploti sienos, langai, senukas..
"Senukas? - pašoko Jeronimas - Mat jį bala, jau nebėr. Girdėjau, kaip lazda nustuksėjo.." - atlyžo.
Bet ir nebuvo senuko. Tai kaimynai radijatoriais Jeronimui už triukšmą naktimis beldės.


Paukštis lesinėjo šermukšnius, iš kurių jo pilve dygo medžiai, o po to paukštis jau nebegalėjo paskrist, tai tūpinėjo tai šen, tai ten.Galiausiai nušoko ant žemės, išsižiojo giedoti, bet staiga plyšo pusiau, prasiveržus šermukšnio medžiui. Jeronimas priėjo prie medžio, apsikabino ir sugiedojo giesmę už paukštį. Jeronimas tada nuskabė porą šermukšnių, užsidėjo ant ausų ir pradėjo save linksminti, juokingai strykaliodamas. Po to pakabino šermukšnius atgal, nusilenkė ir paliko paukštį, virtusį šermukšniu, vieną.


Sienomis šokinėjo musė. Tokia akyla, ausyla, įkyri ir kartu tokia nepriklausoma. Bet Jeronimas sukūrė jos priklausomybę nuo savęs : jis uždarė musę į stiklainėlį nuo uogienės, maitino, girdė, šnekino, o musė, iš prigimties laisvas vabzdys, nei jam giedojo, kaip kad lakštingala negieda uždaryta, nei jam dėkojo. Pasimirė.


Jeronimo santykis su gamta ir gyvūnais milžiniškas. Jeronimo sapnuose, pagaliau, neapsieinama be kažkokio gyvuliško įvaizdžio ar gamtos realijų ir tai turi tam tikrą įtaką jo tikrajame pasaulyje.
Jeronimui gyvenime nebuvo visuotinių problemų. Jį daugiau kankino būties ir gamtos klausimai. Jis nežinojo, kad būtent jų ir nelemta jam išsiaiškint. Tačiau Jeronimui visai patikdavo skęsti mintyse, o ypač, jei jos sapnuose virsdavo baltais debesų kamuoliais. Na ir kas, kad atsikėlus sunku, mieguista ar, kažkaip šiaip, baisu? Jeronimas savo tikruoju gyvenimu laikė sapnus, o atsibudęs jautėsi lyg trumpam užmigęs, kaip kad mes naktimis.


Jeronimas buvo rytinis šlavėjas. Bent jau taip jis pats save vadindavo eidamas į darbą. Su šluota rankoje jis įsėsdavo į seną troleibusą, rytinį kaip ir jis, ir, skaitydamas kuo storesnę knygą, nesvarbu kokią, važiuodavo į tądien paskirtąją gatvę.
Rytinis šlavėjas su dideliu krepšiu ryto vėsoje atrodydavo baugiai. Ir pats Jeronimas kartais save baugindavo, tuščių vitrinų stikluose. Kai tik pažvelgdavo, rodydavos jam, kad jisai, tai ne jisai, o kažkoks niekis, kurio nėra. Jeronimas prabėgdavo tas gatveles, kurias pats vadindavo "Stiklinėmis". O tada atsipūtęs lėtai žingsniuodavo šaltu šaligatviu, vietomis stabteldamas grindinio plyšiuose pasilenkus paieškoti boružių.