Jis kartais prieidavo prie gatvės ir, užmerktomis akimis nematydamas nieko, bandydavo ją pereiti. Jis manydavo, kad jam visada pavyksta ir kad tik jis vienas pasauly taip gali, nes juk nei viena mašina net nepypteldavo, bet jis tik eidavo per savo kambarį ar tik sapnuose.
Tas mažas mano ir viso pasaulio vaikas. Vaiku nabuvęs, bet spėjęs sugalvoti, kokie jie turi būti. Ir tokiu tapęs, tokiu save prisimindavęs.
Ir jis sakydavo savo kambario sienoms, kad va jis, kai buvo dar visai vaikas, karstydavosi po medžius kaip tikra beždžionė, bet, tiesa sakant, taip jis darydavo vos prieš metus. Tame pačiame savo kambary. Vienas. Ir jis verkdavo, bet gal tik sapnuose, nes niekas juo netikėjo. Niekas jam neplojo, o jis taip mėgo plojimus. Juos tiek kartų girdėjo pro langą ar sapne, kai būdavo solistas simfoniniame orkestre. Bet sienos juk neploja niekada. Na, gal tik sapnuose.
Matai, Jeronimai, tai žmogus nebūtyje. Jo nėra namie, jis nėra čia kažkur. Jeronimai, jis pasirinko tave. Jūs tokie panašūs. Tu groji pianinu, gitara, būgnais, mėgsti arfas, fleitas ir kontrabosus ir klasika skamba tavo namuose kasnąkt. Tu gyveni vienas, viename kambaryje palėpėj, tu šnekiesi su savim, Jeronimai.
-Kaip tai?
-O va taip, mielas.
Vieną naktį Jeronimas sapnavo, kad nusilenkia, nes kažkas jam ploja. Jis grojo, o dabar žiūri i veidrodį. Mato kietą stiklą, o dabar jau skystą,
išpučia iš jo vazą ir pats jon merkiasi. Juokiasi, verkia, geria, paneria ir nuskęsta. O tada pabunda. Veidu į sieną ir eina tikrinti veidrodžio...
kurio neranda namie. Sienos atsispindi, pro pravirą langą pučia vėjas,
o ten, dešimčia aukštų žemiau, juokiasi nubėgantis veidrodis.
Kitą rytą, o gali būti, kad dar tą patį, Jeronimas sienoje susuko telefono numerį. Sienai ir paskambino.
-Alio, Jeronimai, čia tu? Taip..girdžiu, tu šnopuoji..Tai tu! Ko tyli?
-Kambarių tarnyba...-šnibžda Jeronimas.
-Tu ir esi mano kambarių tarnyba, mielas,- juokiasi anoji siena.
Jeronimas verkia. Jeronimas padeda ragelį. Pabunda. Pabunda. Dar keturissyk pabunda ir verkia. Virtuvėje. Vonioje be veidrodžio. Lovoje. Kieme. Sienose. Sąmonėje. Ir vis tame pačiame kambary skęsta savo skysčiuose.
Vakare Jeronimas užsidega žvakę. Ne, jam neatjungė elektros. Arbatos Jeronimui nebūta be žvakių. Jeronimas svarsto ar yra dievas. Bet atsakymus skandina arbata. Ar yra pragaras? Blogis? Tuštuma? Taip, viską Jeronimas šįvakar atranda žvakės vaške, kuris teka ant kilimo, kaip tikra dievybė. Jeronimas vienas baigia arbatą, vienas suplauna indus ir padeda į stalčių žvakę. Nusikrapšto nuo kilimo vašką ir formuoja, apvaizdos pagautas, nedidelį veidą. Pasideda po pagalve ir užsimerkia.
Jeronimas pabunda vakare. Po pagalve nieko nėra. Sienos aptaškytos vašku. Raudonu, žaliu, kyšo veidai ir vemia žaliąja arbata. Jeronimas merkiasi dar kartą. Atsisėda lovoje , prasitrina akis - viskas tvarkoje.
„Ir vėl ne ten pataikiau. Nebūtyje viskas kitaip“ - šypsosi Jeronimas. O sienose tuščia tuščia.
1 komentaras:
o Juste... cia gi genijaus darbas, taip zavingai ir protingai parasyt:*
Rašyti komentarą