O šiam pasauly yra nuostabių žmonių.

Diena kaip diena. Tik galva ir mintys gyvena savo naują gyvenimą. Savo naują dieną. Jos pažįsta viską iš naujo. Savaip. Šiandien pažino naują 18 troleibusą būtent grįžtant iš mokyklos. Šiandien pažino būtent mėtinę arbatą su naujovišku šokoladu, bet tik po sriubos. Viskas. Viskas nauja. Šiandien mano mintys pirmąkart susipažino su rugsėjo 6-osios giedru vakaru. Tai naujas jų draugas. Ir mane jos pažino. Aš su jom. Aš šypsausi iš savo kvailumo. Maniau jos mane atsimins. Jos lieka vienos naktimis, o aš tikėjausi, kad atsimins. Varge, kaip joms sunku. Jos tamsoj ir vienatvėj. Be manęs, be žiburio. Be mano šypsenos. Atpalaiduota ranka ir kojos, ir raumenys, ir lūpos. Užmerktos akys, miegas, jos rodosi sapnuose. Mintys. Jos vienos. Aš jas stebiu. Nesišypsau. Lūpos pravertos nebyliai tyso pašonėj. Ir miega. Ir miega, nejuda, neglosto rankos, nesikelia kūnas. Miega. Mintys, sapnai toli siūbuoja kaip vėjas. Kaip vėjas siūbuoja medžius už kalnelio. Ir žolę. O lūpos taip miega, kaip akys nėra dar miegoję.