Nepakeičiamai liūdna. Kai viskas taip dažnai vyksta, ko atrodo neturėtų. Kai užklumpa iš netyčių ir nebežinai, kaip elgtis. Kai viskas suskyla. Ir visos išbandymų virtinės. Ir visos svajonės, planai, lūkesčiai. O kartu kažkas ateina. Bet nekompensuotinai. Tik šiaip. Turbūt tik periodiškai. Po truputį. Laikinybė.

Filosofiškai bandyčiau nagrinėti gyvenimo subtilybę ir staigius posūkius gyvenime.
Ar išmuša iš vėžių? Tam tikra prasme taip. Yra aspektų ir už, ir prieš. O Subtilybė. Galingas apibendrinimas. Galingas gi ir visas tas gal net vadinamas likimas.
Spingso visas stendas puikiausiai žybsančių klausimų. Tik tu jau nesijauti kaip lošėjas Las Vegase. Ir net ne kaip prasigėręs lošėjas Kazino Planet. Ir net net.

Ar nebūtų keista atsidurti staiga sumo imtynėse? Nebūtų keista. Stebėtoju atsidurti. Stebėtoju būtų įdomu. Veikėju - nebent lengviausioj kategorijoj, bet čia jau kita tema. Reikės kada pratęsti sumo ir kitų imtynių temas.


Bet vėlgi kyla klausimas. Ar išmuša? Ar ką nors keičia? Pakitimas yra gana neliečiamas dalykas, nes esminių pakitimų niekada nebūna gausa. Ir išviso viską kažkaip plauna laikas. Laikas, tėkmė, naujos alternatyvos. Tuomet juk pokyčio nebėra. Laikinas - taip, žinoma. Bet kadangi galima beveik viską skirstyti į porūšius, tai kitko nevardinsiu. Tik lieka viena - ilgalaikis pokytis stovintis tame pačiame taške ilgą laiką iki tam tikrų esminių klausimų iškilimo. Gana nesamoningai skaitosi visas reikalas. Samprata. Bet juk viskas itin subtilu, o subtilybė - galingas apibendrinimas.
O iki beprotybės tik du kampai ir Pieno gatvė.