Lietaus rudeninis.

Nothing gonna stop me now. Can you?

Kažkaip tamsu. Turbūt dėl to, kad lyja. Nors lietus man visada patiko. O gal tik vasarą. Ir kai darosi šalta, tuščia, gali vadintis tyla. Tylomis.

*Groja Led Zeppelin "Fool in the rain"
Gana tikslus apibūdinimas tam, kurį stebiu dabar pro langą. Šlapias. Senukas. Ir jo lazdelė.
Bėga kažkas. Bet šiandien eidama namo nebėgau. O kam? Aiškų aiškiausiai mačiau, kaip šypsojosi pensininkų porelė po skėčiu. "Šitai mergaitei patinka lietus" - mąstė jie. O gal ir sakė. Aiškiai girdėjau. Ką, aš pamišus?

O iš tiesų visai ne. Man nepatiko tada lietus nors ir šypsojausi. Bet kodėl įprasta manyti, kad besišypsantis lietuje yra šiek tiek kvaištelėjęs? O gal greičiau įsimylėjęs?
Man visa tai netinka. Ne.
O man tinka nebent šlapia ranka.
Nespėjau įkišt į kišenę, kita gi, junginėjo muziką. Grojo Pieno Lazeriai.
Pieno...įdomu, o ir jų muzika keista. Tinka lietui. Arba pieno lietui.

Bet pinasi mintys. Ir arbatos jau reikalauja atšalusios ausys. O, kad kas taip apkabintų. Ir nesvarbu kas. Ateisi?

Dar visai neseniai, aišku važiuodama (juk važiuojant kyla tiek filosofija paremtų minčių), galvojau kaip laukiu ateities. Apskritai buvau pradėjus atvirauti į viso gyvenimo laukimą. Ir atsivėrė man akys, ir užtino kojos, nes...nusėdėjau.
Bet taip vat pamąsčius supratau, kad tikrai laukiu. Dar ateis. Ateis mano ateitis. O aš jai paklosiu lovą. Jinai pas mane nemiegos. Tik nakvos. Taip, toji ateitis.

Bet vėl grįžtant prie lietaus būtų įdomu tapti lietum. Lašo užtektų. Kritimas net mažame kiekyje nenusakomas. Noriu nukrist, o jie juk sudūžta į žolę. Kaip gera.. O po to garuoja ir skendžia su vėju, kyla į naują kritimą. Pasiekę pagreičiui įgauti reikalingą aukštį (taip apibūdinkim kondensaciją), jie krenta. Iš naujo. Ir tik pažemiui, tik tik kątik įgavę pagreitį atsimuša, bet skausmo nėra. Kam gi skaudėtų, jei vėl sklęstum į viršų? Vėl ir vėl.

*Edit Piaf "Padam Padam"
Uždeganti daina, o balsas..Balso tokio nesutiksi jau matyt. Aš vis mąsčiau nueit į filmą jos, bet, kaip žinia, tai ne man. Aš kalbu apie planų įvykdymą.

O keista tas, kad mano langas yra visai prie laiptų į visą 16-aukštį, tai čia būna eina žmonės. Ir žiūri man į langą. Jie nieko nemato, bet žiūri tiesiai man į akis. Aš būna nusišypsau, bet jų akys nieko nemato, tik mano langą. Kątik ėjo vyras. Kaip visad - akis į akį. Štai kaip aš susitinku su kaimynais, o jie matyt manęs nepažįsta. Aš nevaikštau po jų 10 aukšto langais. Gal kada aš nusileisiu pro juos visus 16 ir mano buvęs kambarys man šypsosis pro neperregimą mano langą.

*Coldplay "Yellow"
O pastebėjau, kad nuotaika keičiasi su daina, bet gal tik išore. Kažkodėl pagalvojau va dabar. O jei išore vadintume protą? Ar tai būtų esmė? Vidus yra kažkas daugiau nei siela, kai jauti kažką viduj. Juk taip, norisi, norisi dažnai taip sakyti. Viduj. Giliau. Už giliai. Siela? Yra ar ne? Bet vidus yra. Ne, ne siela, siela tai jau iš kitos operos. Tai va. Viduj niekas nepasikeitė. Tik išoriniuose smegenų pusrutuliuose, jei taip galima aptrumpinti visą esminį būvį.

Can I shine for you like a star? Can I? But that star is already extinct. This one too. Maybe me too?

Ar galioja man tas daiktas, kaip vadinamoji depresija?
Aš žinau, kad ne, bet vis vien negera.
Reikia atvirai džiaugtis, kad po to galėtum ramiai liūdėti. Niekada iš tiesų nemaniau, kad galima gyventi vien be liūdesio. Tik tikėjausi. O dabar, kai taip tamsu nenoriu prarasti tikėjimo, nors jis jau seniai prarastas. Liūdėti įprasta. Aišku aš, tiesą pasakius, labai retai liūdžiu, bet..beet..be...beat...

brr...
*vėl atėjo Pieno Lazeriai " Gali mane vadinti muzika"

Mano gėlė kambary pradėjo gausiai mesti lapus. O gaila. Jau didelė buvo ir pasirodo, kad viskas buvo gerai, kol užmiršdavau ją palaistyt..
Toks jau tas gyvenimas. Paneigia pats savo dėsnius ir pats kuria naujus. Skirtingą dieną, skirtingu metu, kitokius.
"<...>Tu nori pasakyt kažką,bet tavo intonacija labai retai pataiko į tonaciją<...>"

Išviso šitoj dainoj yra tam tikra nuotaika. Mano.
Todėl "gali mane vadinti muzika. Apkabinti naktį ir klausytis."

Sakiau, kad apkabintum, o tai man jau visai padam..