Kad būčiau visokia aš tau

Žinai kaip būna...eini gatve ir stebi viską aplink. Čia mažas šuo tapsnoja miegančia gatve, čia seni namai, pilni kažko keisto ir tokio nežinomo. Atsisuki ir matai praeitas gatveles, matytus žmones..viskas taip sava... Tik baugu, kad taip ir liktum čia, jei tik likimo taip duota... Bet tu šypsokis. Ir juokis, kai juokias savi. Tu būk savo draugu, jei tavo draugai išvažiavo svetur - pas kitus. Tu šok, kaip dar niekas nešoko gražiai Ir klausyk, ką preivis sakys, sužavėtas grakščių judesių. Ir tu keiskis, nes keistis mus verčia gyvenimas. Jo pastūmėti mes žengiam pirmyn tarp klaidų, jas trypdami, pamindami, palik jas seniai užmirštas toli..atgal. Būk kartais truputį laimingas, kaip vaikas matydamas saulę, būk ramus, kaip krentantis sniegas, žiemai į žemę besileidžiant, nebūk blogas žmogus, nes tik jiems kažko vis trūksta iki tikrojo draugo bučinio, būk siaubingai patenkintas ir keisto jausmo pagautas... Nežinau...būk savim..būk visoks, nes visokių reikia, o geriausia, kai atstoji kažkam visą pasaulį...tartum man, kad būčiau visokia aš tau....